Žymų Archyvai: Kalėdos

Antikalėdos arba atsisakyk pirkti per Kalėdas

Pasipriešinimo Kalėdoms plakatasVartant užsienio spaudą ir bendraujant su vakariečiais, nejučia imi jausti radikalius kultūrinius pokyčius, kurie verčia iš pamatų net seniausias tradicijas, idėjas, įpročius. Pokyčiai neišvengiami. Neseniai kalbėjau apie vieną iš jų. Požiūris į šeimą, giminės pratesimą negali neįtakoti žmogaus pasaulėžiūros, elgesio, moralinių ir etinių normų transformacijų.

Visgi šis pokytis, apie kurį noriu pakalbėti ir kažkoks dvilypis.

1. Antikalėdos. Daugelis seniau laisvėje ir demokratinėje sistemoje gyvenančių žmonių pritaria nuomonei, kad šiuolaikinės Kalėdos praradę bet kokį sakralumą, šventumą ir ši diena nėra kažkuo ypatinga šiuolaikiniam žmogui. Mes nebekovojame su tamsa ir šalčiu, kad išgyventume ir saulės ir šilumos sugrįžimas nėra mūsų ateitį lemiantis veiksnys. Lygiai tas pats su kasmetiniu kūdikėlio gimimu, kuris iš esmės reiškia naujos vilties, tikėjimo atnaujinimą, vidinio apsivalymo faktą. Tie patys žmonės sako, kad šis atsinaujinimas, pagarba ir meilė žmogui, turi gyventi mumyse kiekvieną valandą ir minutę. Tad, kodėl mes turime sureikšminti ir grįšti prie šių dalykų tik kartą metuose? Stiprūs argumentai, ar ne? Ne iš karto galima priešpastatyti ką nors stipraus. Ką jūs atsakytumėte, pasidalinkite komentaruose.

Toliau skaityti Antikalėdos arba atsisakyk pirkti per Kalėdas

Man patinka Kalėdos…

Kiekvienais metais laukiu Kalėdų… ir tuo pačiu nelaukiu jų, nes kiekvienais metais prisiplanuoju kalnus darbų, prisigalvoju įsipareigojimų: iš pagrindų sutvarkyti namus, išblizginti kiekvieną kampą, sugalvoti ir nupirkti originalias dovanas artimiesiems ir giminaičiams, surasti kalėdiniam stalui receptus patiekalų, kurie nustebins namiškius. Kasmet neišvengiamas maratonas po parduotuves, o ir darbe nemažesnė įtampa – artėja metų pabaiga, metinių ataskaitų ruošimas, dar nepamiršti pasveikinti klientus ir kolegas… kasmet iš noro turėti tobulas Kalėdas, kai šeima susėsdavo prie Kūčių stalo, jausdavausi it nuvarytas arklys. Nes ir plėšiausi daugiausia, juk viską turiu padaryti pati, o kaip gi, juk niekas kitas taip gerai nepadarys… Taip ir praeidavo tos šventės kažkaip ne taip – lyg pro šalį, nepalietę širdies tuo šventiniu džiugesiu. Su didžiausiu atidumu parinktos dovanos, ant kalėdinio stalo, rodos, tik jerubių trūksta – deja, man atrodė, kad visa tai artimieji priima lyg savaime suprantamą dalyką. Dažniausiai, ką pajusdavau – lengvą erzulį, kad šeima nesupranta, neįvertina, kiek pastangų, kiek nervų, kiek sveikatos įdėjau, ruošdama tokias „tobulas“ šventes.

"Dukra pagamino kilimėlį iš vyno kamščių, iš seno odinio sijono padarė papuošalų, iš natūralių produktų pagamino citrininį kūno šveitiklį, paskrudino su aštriais prieskoniais riešutų..."
"Dukra pagamino kilimėlį iš vyno kamščių, iš seno odinio sijono padarė papuošalų, iš natūralių produktų pagamino citrininį kūno šveitiklį, paskrudino su aštriais prieskoniais riešutų..."

Tačiau šiemet viskas pasikeitė – metų pradžioj likau be darbo. Vyras jau antri metai bedarbis, vaikai studentai… Gerai, kad seserys padeda, ačiūdie, nors mokslų vaikams mest nereikia, mąsčiau sau, o visa kita kaip nors iškentėsim. Stengiausi nepasiduoti blogoms mintims, tačiau kur jos dings – tarsi šešėliai tūno už nugaros, tik ir laukia, kada ateis silpnumo akimirka. Su baime laukiau artėjančių švenčių – pinigų nėra, nežinia, ką padėsiu ant kalėdinio stalo, o jau apie dovanas tai net svajoti nėra ko… Ir staiga prisiminiau epizodą iš bene prieš šimtą metų matyto filmo „Vėjo nublokšti“: Skarlet, išpuoselėta aristokratė, pratusi tik prie puošnių drabužių, karietų ir aukštuomenės balių, karo metu priversta kapstytis svetimam lauke,  pažliugusiam nuo rudens lietaus ir ieškoti ten užsilikusių šakniavaisių. Pagauta įniršio ir ryžto, besileidžiančios saulės fone, ši liaunutė moteris iškelia į dangų ranką su iškapstyta daržove ir sušunka: „Prisiekiu, Dieve, kad darysiu viską, bet mano šeima nebadaus!.. Beveik kaip kine ir aš prisiekiau sau, kad darysiu viską, bet šventės bus – ir jos bus gražios.

Toliau skaityti Man patinka Kalėdos…

Kalėdinis sveikinimas

Mieli draugimiečiai,

Kalėdinis sveikinimas
Kalėdinis sveikinimas

sveikinu Jus visus su Šventomis Kalėdomis. Nuolat stebiuosi, kad senjoriškame amžiuje laikas nė kiek nestabtelėjo ir gyvenimo tempas netapo ramesnis. Priešingai, jis ir toliau – galbūt ne taip sparčiai, tačiau pamažu – didina savo spartą. Neįtikėtina, kad su Jumis sveikinuosi jau ketvirtąsias Kalėdas! Ar gali būti kas nors nuostabiau, kaip sutikti didžiausias šventes su tokiu dideliu būriu draugų, skaityti jų linkėjimus ir sveikinimus?

Todėl ir džiaugiuosi kaip visuomet jau įprastais, bet man labai svarbiais dalykais. Labai malonu, kad skaitytojų ratas nuolat didėja. Kitas labai svarbus akcentas – per ketverius metus labiau subrendę Jūsų pasisakymai ir nuomonės. Brandą aš suprantu, kaip atviros savo asmeninės nuomonės raišką, kuri nėra pataikaujanti, gali būti kritiška ar tiesiog argumentuotai parodanti, kurioje vietoje diskusijos dalyviai ar įrašo autorius galėjo suklysti. Tik toks bendravimas gali būti tikras ir nuoširdus. Džiaugiuosi Jūsų įvairiapusiškumu, kai kurie esate pranašesni kompiuterinėmis žiniomis, kai kurie meniniais sugebėjimais, kai kurie aštriu žodžiu. Tačiau susikalbate ir sudarote unikalų junginį. Didžiuojuosi visais ir jaučiuosi šį nuostabų Kalėdų rytą tikrai puikiai. Dėka Jūsų.

Sveikinu dar kartą Jus visus, mielieji, ir linkiu ramių, atnaujinančių ir turiningų švenčių.