„Vilniaus Brodas“

Šeštadienis. Bene vienintelė savaitės diena, kai galiu pagyventi vien savo malonumui. Dažniausiai praleidžiu ją namie – skaitau, eksperimentuoju virtuvėj, užsiimu rankdarbiais ar kitais dalykėliais, kuriems per savaitę nerandu laiko. Nemėgstu triukšmo, didelių žmonių susibūrimų, tad į renginius žiūriu kreivokai.

Sakoma, kad gerai išdresuota sąžinė šeimininko negraužia, tačiau manoji jau kurį laiką buvo aiškiai nepatenkinta. Suprask: pražiopsojai Gatvės muzikos dieną – malonėk pasikultūrinti kitur. Dantys jos aštrūs, tad neliko nieko kita, kaip pasikviesti seniai matytą draugą į Lukiškių aikštę pažiūrėti, kas gero „Vilniaus Brode“.

Mėgstu senienas, tad labai sudomino anų laikų Gedimino prospekto žemėlapis ir nuotraukos, vinilinių plokštelių „skyrelis“. Šypsotis privertė ir žmonių prisiminimai, pasakojimai… Tai ir yra autentika – kažkas tikra, kažkas, kas turi vertę, prie ko iš tikrųjų norima ir galima prisiliesti. Jos nėra labai daug, o bėgant metams turbūt lieka vis mažiau. Prisiekęs hipis Rimas Burokas rašė:

Ką reiškia sugrįžimas į palėpę,

ji vis labiau tuštėja, rudenine saule,

jos visos kertės skaudžiai atsiliepia

debesimis ir vakaru… Iš naujo

bandau išgirsti tavo žingsnių aidą,

kritimą lapų, ilgą šviesią naktį…

kada lange tik liūdnos mano akys

atspindi, rodos, jau ne mano veidą…

Ir tik aušra užtikusi prie stalo

užmigusį ir apibertą lapais

mane paglosto švelniai tavo,

brangioji, skruostu ir už durų slepias…

Renginyje šiek tiek pasigedau aštuntojo ir devintojo dešimtmečio dvasios. Keli muziejiniai eksponatai (automobiliai ir net troleibusas) atnaujinti, perdažyti ir išblizginti taip, kad anais laikais net nekvepia. Bardų muzika – aranžuotės, perdirbimai ir savęs dar ieškančių jaunų žmonių darbai lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis. Kurį laiką dėl tvyrojusios karnavalo nuotaikos dalį susirinkusiųjų norėjosi pavadint „pouzeriais“ (iš prancūzų poseur – pozuotojas, pamaiva, apsimetėlis), tačiau turbūt svarbiausia tai, kad visiems buvo smagu – juk, performuluojant visiems gerai žinomą posakį, dovanotai pramogai į dantis nežiūrima.

Ilgai neužsibuvome, tačiau įspūdžių išsinešėm daug ir įvairių. Prisiminti bus ką: ryškias spalvas, žmonių šypsenas, alyvų ir kaštonų kvapą, truputį duriantį smulkų lietų, itališkos duonos skonį ir žvirblių čirškėjimą. Vien jau pats susitikimas ką reiškia… Sėdėdami ir klausydami koncerto pagalvojom, ką gi šiandien veikė Pilies gatvės įžymybė kunigaikštis Vildaugas – pirmoji bardų daina jam būtų labai (pa)tikusi. Gal atėjo vėliau. Jei nebuvo visai – daug prarado :)

Kelios akimirkos iš „Vilniaus Brodo“.

DSCF6650 DSCF6648DSCF6645 DSCF6647 DSCF6638

  • Femina

    Kartą metuose (kaip ir kokios Gatvės muzikos dienos). Kiek man žinoma, šis renginys vyko antrą kartą ir truko dvi dienas. Aš pabuvau tik dalyje (o gaila – girdėjau, kad vyresniosios kartos bardai pasirodė visai kitaip). Pabijojau filmuotis ir interviu nedaviau – stengiausi kuo mažiau krist į akis :)

    Na, o sendaikčių turgeliai (vadinamieji „blusturgiai“) anksčiau ir pas mus vyko – vasarą prie Mokytojų namų, šaltuoju metų laiku – Gedimino 9. Gal ir dabar tebevyksta, bet vis nerandu laiko patikrinti.

  • Šis renginys dažniau vyksta ar kartą metuose? Kaune kažkas panašaus į sendaikčių turgų bent praeitą vasarą vykdavo kiekvieną savaitgalį.