Mano imunitetas gana neblogas. Tris kartus spjaunu per petį ir giriuosi, kad nė karto šią žiemą dar nesirgau gripu ar kitokiu peršalimu. O to tikrai nenusipelniau: nei labai sveikai maitinuosi, nei pakankamai judu ar sportuoju, nei medituoju ar kitaip stiprinu dvasinę pusiausvyrą. Nors, žinoma, visiškai apsileidęs taip pat nesu.
O štai kiti žmonės ima ir praranda imunitetą visam laikui arba laikinai, kas taip pat reiškia, kad per tą laikinumo periodą gyvenimas gali būti taip pat negrįžtamai apverstas aukštyn kojomis visiems laikams. Aš nežinau ar norėčiau prarasti savo neliečiamybę. Man ji labai patinka. Senas kūnas nei musių, nei uodų, nei kitokių parazitų vasarą netraukia. Tą tikrai pastebėjau ir galiu jums garantuoti! Gi žiemą, žiū, ir virusai aplenkia.
Pensininko neliečiamybė tokia plati ir didelė, kad atstumia ir praeivių pagalbos rankas gatvėje – jie apeina dideliu lankstu aplink, ir stabtelėjus prie perėjos – mašinos iš toli stoja, kad nesugalvotumėm staiga įkristi į gatvę. Parduotuvėje atsistojus į eilę irgi kažkokie didesni tarpai priešais ir už nugaros susidaro. Tų priežąsčių pakankamai tikriausiai. O svarbiausioji iš jų – imunitetas! Didelis ir spinduliuojantis aplink, kaip kokia milžiniška aura.
Visgi yra stiprių ir paslaptingų jėgų, galinčių įveikti žmogaus imunitetą ir padaryti jį neatsparų kiekvienam įmanomam parazitui. Kaip atpažinti tas jėgas ir likti nepastebėtam, išlaikyti stiprų gravitacijos lauką aplinka save ir atstumti bet kokį įsiveržimą? Reikia kuo daugiau fizinių ir dvasinių pratybų ir kaip visuomet rizikingiausiu momentu tikėtis Dievo pagalbos. Nieko čia naujo neprigalvosi, dviračio iš naujo neišrasi.
Bet aš matau, kaip intensyviai įvairios struktūros kėsinasi ir siekia palaužti mano paties imunitetą. Jos nuolat šalia, seka kiekvieną žingsnį. Ir aš žinau, kad menkiausiai progai pasitaikius jos smogs man per jautriausią vietą, pasisamdę tą juodu ilgu apsiaustu vilkinčią ir dalgiu nešiną būtybę. Ir aš vėl būsiu patrauktas atsakomybėn.
Parašykite komentarą