Apie žmonių diskriminavimą dėl amžiaus

diskriminacija del amziaus
Šiuo metu diskriminacijai dėl amžiaus skiriama per mažai dėmesio viešojoje erdvėje ir socialinėje politikoje.

Viso pasaulio visuomenė  sensta.  Šis demografinis procesas vyksta ir Lietuvoje. Mūsų visuomenėje vienas iš 5 žmonių yra sulaukęs 60 metų amžiaus. Didelė emigracija iš šalies pasiglemžia dalį jaunų, darbingo amžiaus žmonių, taigi problema tampa labai aktuali, o diskriminacija dėl amžiaus  yra opus  klausimas visiems žmonėms. Todėl, kad skirtingai nuo kitų diskriminacijos rūšių, diskriminaciją dėl amžiaus gali patirti kiekvienas žmogus bet kuriame savo gyvenimo etape. Aktualu, kad ir vyresnio amžiaus sulaukę žmonės galėtų kuo ilgiau likti darbingais, dalyvauti ekonominėje, kūrybinėje, gamybinėje veikloje, dalyvauti visuomenės gyvenime. Svarbu, kad žmonės į šią veiklą būtų be kliūčių priimami ir nebūtų išstumiami iš gyvenimo, ar diskriminuojami dėl amžiaus. Lygiai taip pat svarbu, kad ir jaunimas būtų įtrauktas į darbo rinką, nebūtų atstumiamas dėl darbo patirties nebuvimo. Kad jaunuoliai neemigruotų iš šalies, susidūrę su pirmaisiais sunkumais, įžengiant į darbo rinką. Lietuvoje jaunų žmonių (nuo darbo pradžios iki 30m.) gyvena apie pusę milijono, panašiai ir vyresnio amžiaus žmonių (50-70 m.) gyventojų. Lietuvoje gyvena apie  milijonas žmonių, potencialiai galinčių patirti diskriminaciją dėl amžiaus, taigi, praktiškai, kiekvienas iš mūsų.

Šiuo metu diskriminacijai dėl amžiaus skiriama per mažai dėmesio viešojoje erdvėje ir socialinėje politikoje. Vyresni žmonės yra išstumiami iš darbo rinkos vos sulaukę pensinio amžiaus, nors dar galėtų dirbti 10 metų ir ilgiau. Šių žmonių gyvenimas tampa tikrai liūdnas. Jie priklausomi nuo pensijos arba nuo socialinės paramos,  kuri neužtikrina būtinų žmogaus poreikių. Žmonės pradeda dažniau sirgti, jiems dažniau  reikalingos socialinės paslaugos.

Amžiaus suvokimas visuomenėje vaidina pagrindinį vaidmenį, tuo pačiu tampa ir didele kliūtimi. Apklausų duomenimis dauguma žmonių mano, kad vyresnis amžius yra neigiamas faktorius norint dalyvauti darbo rinkoje. Taip galvoja dauguma  Europos Sąjungos gyventojų įskaitant ir lietuvius.  Vyrauja nuomonė, kad labai mažai galimybių turi žmogus perkopęs 50 metų ribą. Toks žmogus susiduria su sunkumais ir kliuviniais būti paaukštintu darbo vietoje, gauti  siuntimą kvalifikacijai kelti.

Jaunimo diskriminacija ES ir Lietuvos piliečių nuomone paplitusi mažiau negu žmonių, kurių amžius yra virš 50 metų. Krizės metu įvairios diskriminacijos rūšys smarkiai paaštrėja, taigi šiuo metu Lietuvoje ypač nukenčia jaunimas norintis pirmą kartą įsidarbinti. Per pastaruosius trejus metus jaunimo nedarbas padidėjo nuo 13,1 procentų (2008 m.) iki 31,1 procento.  Darbo neteko 49 tūkstančiai jauno amžiaus žmonių. Lietuvos jaunimo nedarbas smarkiai lenkia Europos Sąjungos jaunų žmonių nedarbą:  ES šalių vidurkis sudaro  21 procentą. Net labiau už mus nukentėjusioje  nuo krizės  Latvijoje yra mažesnis jaunimo nedarbas: 29,9 procentai, o Estijoje – beveik kaip ir ES vidurkis 21,8 procentai.  Šiuo metu Europos Komisija yra parengusi planus dėl jaunimo užimtumo ES valstybėse.  Šių planų esmė yra ta, kad ES šalys, kurių jaunimo nedarbas yra didesnis negu 30-40 procentų bendro šalies nedarbo iki balandžio vidurio turės pateikti Europos Komisijai nacionalines reformų programas kuriomis remiantis bus perskirstytos ES paramos lėšos.  Šią finansinę paramą gaus tos įmonės, kurios įdarbins jaunimą iki 29 metų amžiaus.

Jauniems žmonėms  pirmą kartą patekti į darbo rinką statomas sunkiai perkopiamas barjeras. Tai – darbo patirties reikalavimas. Dėl to jie atsiduria mažiau palankiose sąlygose negu vyresni žmonės, turintys darbo stažą. Diskriminacija dėl amžiaus atsiranda tada, kai  darbo patirtis nėra būtinas faktorius tai konkrečiai darbo vietai ar pareigybei užimti.  Dažnai pagrindinį vaidmenį vaidina išankstinis nusistatymas prieš visus to amžiaus asmenis tik pažiūrėjus į gimimo datą.  Pvz.  Jauni yra nebrandūs, jauni – neatsakingi,   nepareigingi,  o vyresni – nelankstūs, nepriimantys naujovių. Taip  biologinis amžius tampa brandos ar sveikatos kriterijų atitikmeniu.

Tai yra žmonių diskriminavimo dėl amžiaus esmė. Dažnai neatsižvelgiama į konkretų žmogų, į jo sugebėjimus, kompetencijas, o žmogus tiesiog „nurašomas“, priskiriant jam šias iš anksto sukurtas savybes. Taigi diskriminacija dėl amžiaus pažeidžia asmenų lygias galimybes įsidarbinti, ir tuo mažina ekonominį ir socialinį šalies potencialą, o žmogų gali pastūmėti į „užribį“, į socialinę atskirtį ir net pražudyti jį fiziškai. Asmuo negalintis įsidarbinti,  negali normaliai funkcionuoti visuomenėje,  darbas yra priemonė  ne tik egzistencijai  užtikrinti bet ir savigarbai, orumui išsaugoti.

Diskriminacija dėl amžiaus atsiranda tada, kai žmogui apribojama galimybė dalyvauti darbo rinkoje, palaikyti savo gebėjimus mokantis, taip pat gauti atlygį už darbą išimtinai vien dėl jo chronologinio amžiaus, bet amžius nėra susijęs su asmens pajėgumu dalyvauti darbo rinkoje. Diskriminacinis elgesys yra tada, kai amžius nėra šių bruožų teisingas rodiklis. (Age matters: a report on age discrimination, 2000).

Todėl ši žmonių diskriminavimo rūšis – žmogaus amžius, yra baudžiama įstatymu, kuris vadinamas Lietuvos Respublikos  Lygių galimybių įstatymu. Lietuvos Respublikos įstatymai apibrėžia  dvi šios diskriminacijos formas.  Tai – tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija.  „Tiesioginė diskriminacija turi būti laikoma įvykusia, kai vienas asmuo traktuojamas (dėl amžiaus) mažiau palankiai negu traktuojamas arba būtų traktuojamas kitas asmuo tokiomis pat aplinkybėmis. Tiesioginės diskriminacijos nustatyme tokie faktoriai kaip patirtis, kvalifikacija ar atlyginimo dydis negali būti įrodymais  šiame procese. Blogis yra tada, kai prieš žmogų panaudojamos tokios savybės, kurios dažnai tapatinamos su tam tikru amžiumi, kaip: nesugebėjimas perprasti naujovių, lėtumas, nepaslankumas, nepakankamas mobilumas. Tokių savybių vardijimas iškart signalizuoja apie vykdomą diskriminaciją prieš asmenį. Dažnai sutinkami tokie epitetai kaip „per ilgai užsisėdėjęs vienoje vietoje“, „pernelyg kvalifikuotas“, žymi pridengtą pašaipą ir norą diskriminuoti. Tiesioginę diskriminaciją prieš asmenį parodo tokie faktai: pvz. kai priimant kandidatą į darbo vietą staiga pasikeičia vertinimo kriterijus, lyginant su ankstesniais kandidatais; skelbimai interneto darbo tinklalapiuose ar spaudoje, kuriuose nurodomas amžius kaip priėmimo į darbą kriterijus; o taip pat darbdavio klausimai apie amžių betarpiško interviu metu.

Netiesioginė diskriminacija atsiranda tada, jeigu „tam tikrais kriterijais tam tikros grupės asmenis nustumia į nepalankesnę padėtį, lyginant su kitais žmonėmis. Ir kai galima tuos kriterijus objektyviai nustatyti.“ (Council Directive, 2000/78).  Nustatyti tokios diskriminacijos buvimą galima statistinės analizės būdu. Pvz. koks kiekis tam tikro amžiaus žmonių dalyvauja mokymuose ar kvalifikacijos kėlimo kursuose, darbo rinkoje arba kiek ir kokio amžiaus asmenų yra atleidžiama iš įmonės pagal etatų mažinimą.

Pagrindiniu bruožu, charakterizuojančiu netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus galima laikyti tai, kad čia diskriminacijos subjektu tampa grupė žmonių  (jaunų ar  senų).  O tiesioginės diskriminacijos taikinys yra  konkretus asmuo.

Ne visada  amžiaus kriterijus turi diskriminacinį pobūdį. Būna sąlygų, kuomet tai pateisinama. Tai tam tikri apribojimai įsidarbinant, dirbant ribotą valandų kiekį arba tam tikrame amžiuje paliekant darbo rinką. Tai – paauglių darbas, kai stengiamasi juos apsaugoti nuo kenksmingų darbo sąlygų. Pagal EK Lygybės direktyvą skirtingas traktavimas dėl amžiaus gali būti pateisinamas šiais trim atvejais: 1) kai darbui tam tikroje vietoje reikalingas atitinkamo amžiaus darbuotojas; 2) kai kuriais atvejais asmuo galėtų būti laikomu  diskriminuojamuoju dėl amžiaus, tačiau šalis savo teisės aktais yra nustačiusi, kad tai yra būtina ir proporcinga priemonė, siekiant teisėtų tikslų. (Pvz. užimtumo programų rėmimas ir skatinimas, darbo rinkos ir profesinis mokymas. 3) kai asmuo kitais atvejais būtų laikomas netiesiogiai diskriminuojamas dėl amžiaus, bet nuostatų, kriterijų ir praktikos taikymas yra objektyviai pateisinamas ir proporcingas. (Council Directive, 2000/78).

Praktikoje tai galėtų būti: pvz. į karinę tarnybą kviečiamų tarnauti jaunuolių viršutinė amžiaus riba; pareigūnų pensinio amžiaus riba, žymiai žemesnė už kitų piliečių pensinio amžiaus ribą;  teatro ar kino aktorių atitikmuo pagal amžių vaidinamam personažui; darbininkų , dirbančių  aukštuminiuose darbuose  ir pan.

Su diskriminacija dėl amžiaus glaudžiai susijęs pensijų sistemos klausimas. Pensijos amžius nustatomas įstatymu. Natūraliai kyla klausimas, ar ši amžiaus riba nėra diskriminacinė? Jeigu žmogus išeinantis į pensiją prarastų teisę dirbti, tada tai būtų diskriminacija. Lietuvos Respublikos įstatymuose yra diskriminacinio pobūdžio apribojimai valstybinėje tarnyboje. Įsidarbinti leidžiama vyrams iki  65 metų, o moterims iki 62 ir 6mėnesių. Neatitikimas pasireiškia tada, kai asmuo gali praeiti atranką, tačiau dirbti jam leidžiamatik tuo atveju, jei yra teigiamas aukštesniojo organo sprendimas. Neleidimas dirbti dėl to, kad suėjo atitinkamas amžius, laikytina diskriminacija. ( S. Mikulionienė, 2007).

Pasitaiko nemažai atvejų, kai pensinio amžiaus asmenų pasitraukimas iš darbo yra būdas spręsti jaunimo nedarbo problemas. Tačiau daugelio šalių patirtis ir tyrimai įrodė, kad šios tiesioginės priklausomybės nėra. Į pasitraukusiųjų pensininkų darbo vietas nebūtinai ateina jaunas darbuotojas. Todėl kandžios užuominos, tokios dažnos visuomenėje, apie pensininkų „savanorišką“ pasitraukimą iš darbo, tariamai užleidžiant vietas jaunimui, yra nietiesioginės diskriminacijos pavyzdys. Labai žalingas dar ir tuo, kad kursto susipriešinimą tarp kartų.

Diskriminacijos faktus Lietuvos Respublikoje tiria Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

————————–

Panaudota literatūra:

Sociologinių tyrimų santraukos.  2007, Vilnius.

Skirtingi, bet lygūs visuomenėje ir darbuotėje. 2007, Vilnius.

Age Matters: a report on age discrimination, 2000.

18 komentarų apie “Apie žmonių diskriminavimą dėl amžiaus”

  1. O as manyciau jeigu vyresni augintu jaunesnius viskas butu puiku ir jaunimas ir vyresni sutartu ir butu viskas liuks. o db kaip dvi puses cia musu, o cia jusu.

  2. Beja, jeigu Darbo birža siūlo darbą išskirtinai senjorams – tai yra pati didžiausia diskriminacija, nes negalima žmonių skirstyti pagal biologinį amžių.

  3. Šiandieną girdėjau , per radiją. Darbo biržose siuloma darbas – senjorams. Taip, kad nenusiminkime, dirbsime ir jaunimui nedarbingumo pašalpas uždirbsime. Viena pensininkė kalbėjo, galinti dirbti , bet kokį darbą, esanti neišranki. Jaunimas bijo nusilaužyti nagus, susigadinti manikiurą. Jie geriau renkasi pašalpas.

  4. Manynia, tai ir yra pati tikriausia DISKRIMINACUJA dėl žmogaus biologinio amžiaus. Dar vadinama „eidžizmu”, kai nežiūrima į atskirą individą, o stereotipiškai žvelgiama į visą žmonių grupę. Tai – labai banalu. Stereotipai padeda žmonėms, tingintiems mąstyti ir analizuoti patiems. lengviausia susidaryti tam tikras nuostatas vienų ar kitų žmonių ar jų grupių atžvilgiu ir desperatiškai jų įsikabinus teigti: „visi pagyvenę – yra atsilikėliai”, ” visi nekompetetingi”, „visi pagyvenę – ligoniai”, „visi pagyvenę -bambekliai”. Tai visiškos nesąmonės. Nekompetetingais gali būti ir jauni ir vidutinio ir bet kokio amžiaus žmonės. Tai priklauso nuo individo asmenybės.

  5. Visa bėda,kad tie,,kompetentingi”specialistai-senjorai dažniausiai nė neįtaria,kad jų žinios beviltiškai pasenusios ,kad jų pažiūros į pasaulį smarkiai atsilieka nuo realaus gyvenimo.Ir kaip labai jie nustebtų tokią nuomonę išgirdę.Juk dauguma žmonių yra apie save nerealiai geros nuomonės. Tai būdinga beveik visiems.Juo einam senyn,juo labiau jaučiamės protingiausiais ,geriausiais, dosniausiais ir kitokiais -iausiais.Išeitis viena-laiku pasitraukti ir užleisti kelią jaunesniems.O pasirūpinti ką veiksime tapę pensininkais,iš ko pragyvensime,kaip save linksminsime ,turime iš anksto.Kurti ateities planus reikia keliais metais anksčiau ,o ne tą savaitę,kai jau laikas išeiti pensijon.Tiems, kurie be darbo neturėjo kitų interesų, kurį laiką bus nelengva,Pati esu tai patyrusi,bet greitai prisitaikiau.
    Leiskim jaunimui eiti pirmyn.Jeigu ko nors gerai nemoka, bedirbdami išmoks.Juk niekas negimė viską mokėdamas.

  6. Gal nereiktų tos senų ir jaunų konfrontacijos, jei užtektų darbo visiems.Su sunkumais darbo paieškose susiduria ir jauni, ir pagyvenę. Žinau nemažai pavyzdžių, kai garbaus amžiaus žmonės pranoksta jauniklius ne tik patirtimi, bet ir pareigingumu, atsakomybe, iniciatyvumu. O ieškant darbo, penkiasdešimtmečiams tikimybė rasti labai menka.

  7. Bet „vyresnieji” daktarai neprileidžia nei prie vieno rimtesnio darbo savo jaunųjų kolegų, kad šie netaptų konkurentais, o iš kur šiems įgyti žinių?

  8. na,daktaras daktarui nelygu,jei tas daktaras sedi savo universiteto remuose,ir neleidzia pasireiksti jaunam perpektyviam gydytojui,kuris zvelgia toliau link medicinos ateiteities naujoviu,tai jo vieta tikrai apsamanojus ir jam geriau megautis senatve,bet kartais senas gydytojas pranoksta net jauna ,kuris temoka,nukreipimus bei biuletenius rasyt.ka mielai daro tie seimos gydytojai(nu jie nekalti, tai farmacijos sistemos schema)

  9. Negalima žmonių „išstumti” iš darbo vietų tik dėl jų biologinio amžiaus. Gal tas gydytojas visad nebuvo pareigingas žmogus. O gal reiktų reikalauti kvalifikacijos atnaujinimo. Tai ką jūs sakote yra tipiškos nuostatos dėl amžiaus. Juolab, žmonių biologiniam amžiui ilgėjant, ta pensijos riba taip pat neišvengiamai ilgės ( ar aukštės). jau dabar švedai kalba, kad ruošiasi tą ribą nustatyti ties 75 metais. Štai kaip. tad ir senatvė nusikelia 10 metų. Yra pastebėta, kad instituciškai nubrėžta pensijos riba žmonių suvokime asocijuojasi su senatve.

  10. Deja, noriu mest akmenį ir į senjorų daržą – daug tokių žinau istorijų pvz. net tarp išsilavinusių daktarų: sėdi įsikibę savo vietos – „anūkams reikia padėt”, „vaikams padėt” – tuo tarpu tie vakai puikiausiai išsilavinę ir dirba geruose darbuose arba sėkmingai emigravę. O tie pensininkai jų tėveliai sparčiai praranda kvalifikaciją, kompetenciją ir tiesiog atsėdi valandas – o visą skyriaus darbą daro vienas pusamžis daktaras. Tuo tarpu baigiantis studijas jaunimas neturi darbo.

  11. Be reikalo palikote mėgiamą darbą, juk akivaizdu, kad pensijos pas mus neužtikrina pragyvenimo ( išskyrus kai kurių)> Nereikia jaustis kaltai, kad gyveni, nes gyvenimas yra skirtas visiems. Šis pasaulis yra – „vieta po saule”, tad reikia juo džiaugtis.

  12. Savo noru palikau mėgiamą darbą jau vien dėlto,kad jaučiausi lyg kalta ,kad būdama pensininke dar dirbu,kai jauniems trūksta darbų…O dabar gal dar jaustis kaltai,kad aplamai dar gyveni?

  13. Tai tada neblogai. tik klausimas ar tiems bedarbiams, kuriems per 50 metų bus gerai? Gal jie pasijus diskriminuojami

  14. O jeigu darbdaviui bus pasiūlyta ES parama, už įdarbintus iki 29 metu darbuotojus. Dar ir kaip jie bus reikalingi.

  15. Pažįstu jauną žmogų, baigusi universitetą Vilniuje. Gilinti mokslo žinias išvyko į Europą.Šiuo metu baigia doktorantūros darbus.Atvykę į Lietuvą, vis teiraujasi darbo. Publikuoja mokslinius straipsnius, spaudoje ir internete. Lietuvoje darbo neranda, o jau amžius 30 metų. Teks likti kitoje šalyje. Koks kvailas įstatymas – 29 metai, nubrėžė linija. Ar tai ne diskriminacija ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.