Kodėl mylėdami nesuprantame vienas kito?
Atsakymas paprastas: nesuprantame vienas kito todėl, kad nemylime. Tikra meilė ištirpdo širdis ir “skystoje” būsenoje jos susilieja tarpusavyje, sudarydamos abipusį pilnutinį supratimą. Mūsų širdys skamba skardžiai kaip varpas ir, jei jos užgaunamos, gaudžia ilgai, net ir po to, kai viskas jau praeityje. Likimui nepatinka geležinės žmonių širdys. Jam norisi jas paversti į saldų “sviestą”. Bet žmonės bijo šito, juos tenkina geležinio skambesio širdys.
Ir tada likimas žmogui atsiunčia kančią, kad nors joje pajudintų to žmogaus nelaimes. Pleištas pleištu išmušamas, todėl kančios ateina, kad sunaikintų kitas kančias. Bet šitai suprasti įmanoma tik turint minkštą širdį. Galbūt todėl Protingas Žmogus nesidžiaugia, kada jam viskas klojasi labai gerai. Tačiau ši savybė leidžia sumažinti kančias, kuomet reikalai pasisuka bloga linkme. Kančios gali sužlugdyti, bet gali ir išaukštinti. Jei žmogus nesidžiaugia problemomis, šios jį žlugdo ir nuvilia. Jeigu jos priimamos su džiaugsmu, kaip pamoka nuo mylimo mokytojo, jos žmogų apvalo ir išaukština. Tai kodėl žmogaus meilė tuomet nedidėja? Todėl, kad jis nenori girdėti apie kitus jausdamas meilę. Kai vieni apie kitus kalba su meile, tai iššaukia tokį pat meilės jausmą tiems, apie kuriuos kalbama. Būtent todėl moterys stengiasi nepasakoti apie savo meilę anksčiau laiko, kitaip atsiras varžovės.
Ieškokite tų, kurie kalba apie meilę ir jūsų širdyse ji taip pat užsidegs. Iš kitos pusės meilė turi pati vystytis, be ypatingų jėgų poveikio. Tai natūralus procesas. Meilė nepakenčia svetimo įsikišimo, todėl būtina ją palaikyti savanoriškomis askezėmis ir kompromisais. Tai leidžia meilei nuolat augti ir nenusilpti, vystytis. Egzistuoja dvi meilės kultūros: meilės vystymosi kultūra ir partnerio paieškos kultūra. Anksčiau partnerį parinkdavo tėvai. Tai buvo natūralūs procesai, atvesdavę prie pagarbos tam, su kuriuo likimas surišo. Žmonės mokėjo išreikšti pagarbą tam, kas buvo šalia jų ir skyrybų beveik nepasitaikydavo. Dabar gi, visi susijaudinę partnerio paieškomis, o pačios meilės reikšmė mažai ką ir bejaudina. Ilgai tokie santykiai neišsilaiko, todėl greitai tenka ieškoti naujo partnerio. Tai panašu į vaikišką poelgį, kuomet kas antrą dieną perkamos vis naujos žuvytės akvariumui, nors niekaip nekyla mintis jas pašerti.
Kodėl atsisakome žmogaus, kurį anksčiau mylėjome? Todėl, kad nesuprantame, kuo mus meilė įpareigoja. Žmogaus gyvenimo vystymosi kelias yra grindžiamas natūralių klaidų ir kritimų analizėmis, jos tampa atspara naujam judesiui. Sėkmė paremta klaidų ir nesėkmių virtine, bet be meilės žmogus galvoja, kad santykiai tėra grįsti veidmainiavimu ir silpnumu, o tai lemia jų baigtį. Gyvenimas yra didžiulė dvasinė treniruotė ir bet koks kritimas yra tik grūdinimosi procesas. Jei to nesuprantame, tada geriau iš savęs nekurti partnerio ir trenerio pozicijos. Išminčius nuo kvailio būtent tuo ir skiriasi, kad pirmasis klaidoje mato judėjimą į priekį, o kvailas mato judėjimą atgal.
Kodėl šeimoje išgaruoja meilė? Todėl kad meilę žmonės maišo su seksu. Naujojoje Zelandijoje mokslininkai atrado tiesioginį ryšį tarp ankstyvo sekso ir psichinių ligų. Ankstyvi lytiniai santykiai priveda iki depresyvių organizmo būsenų, įvairių priklausomybių, šizofrenijos, bulimijos, iškraipyto elgesio. Be to, mokslininkai išsiaiškino ir ryšius tarp meilės jausmo ir smegenų fiziologijos. Pasirodo, įsimylėjimas neturi poveikio loginiam mąstymui, o emociniai pergyvenimai niekaip nesusiję su seksualiniais centrais. Psichologas Arthur Aron sako, jog “mes gavome įtikinamus įrodymus, kad sekso ir meilės procesus valdo visiškai skirtingi smegenų centrai”. Remiantis tuo, galima sakyti, jog įsimylima į tuos žmones, kurie traukia ne seksualiai. Iš kitos pusės, galima įsimylėti ir jausti stiprius jausmus tiek naujagimiui tiek dievui.
Tyrimo metu buvo matyti, kad įsivaizduojant meilės objektą, aktyvuojasi daugelis smegenų centrų, o labiausiai ventralinė zona, atsakinga už dopamino gamybą bei uodeguotieji branduoliai. Abejos zonos atsakingos už smegenų dopamino sistemą, kuri reguliuoja įtemptą dėmesį, pakilią nuotaiką, motyvaciją ir tikslo siekimą. Kodėl nepasitikime vienas kitu? Nors pasaulyje viskas turėtų būti grindžiama pasitikėjimu, šios savybės būtent dabar labai visiems trūksta. Kodėl? Pasitikėjimo pagrindas yra motinos charakteryje. Kai kurios motinos jau iš anksto savo charakteryje turi nepasitikėjimo sėklą, t.y. jos pasiruošę užmušti net savo kūdikius, nespėję pažvelgti jiems į veidus (turiu omenyje abortus). Kiekvienas žmogus streso ir baimės energiją paveldi iš savo motinos. Ši kūdikiui perduodama “informacija” suprantama, kaip “manęs nemyli”, “su manim nenori kalbėtis”, “nenori turėti reikalų” ir t.t. Tai baimė būti nemylimam. Nesvarbu, kad nesakomi tokie žodžiai, tokios baimės potencialas kiekvieno žmogaus pasąmonėje yra ir jis įtariai žvalgosi. Kas tai yra konkrečiai ir kaip su tuo elgtis teisingai?
Baimė bet kam susijusi su pykčio energija. Atsiradus sudėtingai situacijai, į kraują išmetamas adrenalinas ir pykčio hormonas noraadrenalinas. Tai sukuria dirbtinį pyktį, kuris nugali baimę. Galima daryti išvadą, jog žmogus pyksta todėl, kad galėtų nugalėti savo baimę. Jei pyksta vyresnis už savo žmoną vyras, tai galbūt pyksta dėlto, kad bijo, jog žmona jį pames? Jei pyksta žmona, kuri uždirba mažiau nei vyras, tai baimė gali būti susijusi dėl nerimo, jog neužteks pinigų visiems jos projektams namuose bei šeimos išgyvenimui? Jei vaikas savo pereinamame amžiuje išeina iš savo elgesio normų, galbūt jis bijo savo pilnametystės atsakomybės? Bet kokiu atveju slopinimas ir agresija yra neteisingai naudojami procesai dvasios poreikiams tenkinti ir tėra viso labo priešingybės norui mylėti. Žmogus negali gyventi be ryšio su jį supančiais žmonėmis. Pilnai užpildyti ir patenkinti santykius tegalima tik per meilę.
Ką tuomet reikėtų daryti? Žinoma, pirmiausiai reikėtų šalinti baimes. Baimės atsiranda trūkstant informacijos. Tai panašu į tamsos baimę. Viskas gąsdina tik iki tol, kol uždegama šviesa. Todėl visada reikia kalbėtis, visada reikia neslėpti savo jausmų, savo abejonių, būtina išsiaiškinti baimes, būtina jas išsakyti ir išklausyti svetimas. Geriausia apsauga yra asmeninė ištikimybė. Jei aplinkiniai įsitikinę jūsų ištikimybe, tai jie bus ramūs ir jumis tikės. Jei yra pykčio ir nerimo, reiškia yra veiksmai, iššaukiantys nepasitikėjimą jūsų ištikimybe. Būkite atidūs, neleiskite sau kurti poelgių, kurie sumenkintų jūsų ištikimybės jausmą kitiems. Rytuose sakoma, geriau jau mirtis, nei panieka ir nešlovė. Mirti lengva, bet atsidurti nešlovės situacijoje ir iš jos išsivaduoti daug sunkiau. Taip elgiantis galima pasiekti pirmą sėkmės kokybę – šakti, t.y. ramybę. Kam ji reikalinga? Reikalinga, norint daryti teisingus sprendimus. Tai ir yra gyvenimo, meilės, šeimos sėkmės, proto ir gerų santykių pagrindas. Visus su artėjančia Valentino diena. Būkite mylimi, patys mylėkite, gyvenkite meilėje.
Parašykite komentarą