TŪKSTANTMEČIO VAIKAI

Kai vieną rytą poilsinėje prie jūros užsimanėme kiaušinienės, sunkumų nebuvo. Virtuvėlė čia pat, produktų turim, todėl energingai griebiausi darbo. Kiaušinukai smagiai burbuliavo keptuvėje, skleisdami gunimg-109dantį kvapą. Tyliai girgžtelėjo virtuvės durys ir įėjo mažas, susivėlęs berniukas. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į mano kepinį, mačiau kaip vaikas nurijo seilę. Po neilgo pokalbio sužinojau, kad jam jau septyneri, kad mama ir sesė išėjo gyventi pas kitą dėdę, o jis su tėčiu atvažiavo čia. Dabar jis labai nori valgyti, bet tėtis vakar išgėrė alaus, todėl ilgai miega, o šaldytuve nieko nėra. Žnybtelėjo širdį, prikroviau lėkštę kiaušinienės, dar atnešiau duonos riekę, valgyk, užteks visiems… Vaikas godžiai tuštino lėkštę, kai pro duris įgriuvo tėtis. Pamatęs sūnų, pagrasė pirštu, kad be leidimo išėjo iš kambario. Maža virtuvės patalpa netruko prisipildyti vakarykščio uliavojimo kvapo. Matomai, ne vien alaus buvo ragauta… Vyriškis atsigėrė vandens tiesiai iš krano ir, kažką murmėdamas panosėje, išspūdino atgal, nekreipdamas daugiau į nieką dėmesio.

Po pietų nušvitus saulei, patraukėme į paplūdimį. Jūra rami, bangos tyliai šiurena į smėlėtą krantą. Netrukus netoliese įsitaisė triukšminga šeimyna su trimis mažamečiais vaikais. Pasitiesė paklotus, vaikai išsidėliojo savo žaislus, kibiriukus, kastuvėlius – ruošėsi statyti smėlio pilis, o tėtis ėmė traukti iš krepšio maistą – sumuštinius, pomidorus, sultis, garsiai paburnodamas „kaip viskas šiais laikais brangu”. Vaikai, pamatę tėtį valgant, metė savo žaislus ir vienas paskui kitą taip pat puolė prie maisto. Šviesiaplaukė mamytė vos spėjo traukti dėžutes, prikimštas sumuštinių, netrukus jos tuščios keliaudavo atgal į krepšį. Po to eilė atėjo čeburekams, nešiojamiems pajūriu, po to garsiai pareikalauta ledų, saldainių, pepsikolos, kramtomos gumos… Trupiniai krito ant smėlio, vaikai, nesuvalgytais kąsniais „puošė” pastatytos smėlio pilies bokštus, saldainiais išdėliojo takelį prie pilies durų. Niekas jautriai nesureagavo…

Vakare ramiai vaikštinėjome pajūriu, leidosi saulė, vakarėjo. Nuošalioje pakrantėje sėdėjo porelė. Tylėdami, įsmeigę žvilgsnius į jūrą. Palaikėme juos įsimylėjėliais, tik labai liūdnais. Kai po valandos grįžome atgal, jaunuolių jau nebebuvo. Toje vietoje gulėjo iš lauko gėlių nupintas vainikas, jo viduryje tyliai pleveno žvakės liepsnelė, o smėlyje pirštu buvo išvedžiotas žodis „MAMAI”…

Danutė

2 komentarai apie “TŪKSTANTMEČIO VAIKAI”

  1. Šia tema galima daug diskutuoti. Aš esu daug mąsčiusi apie tokias problemas. Kiekvienas vaikas jaučiasi laimingas savo terpėje. Aš tuo įsitikinau ne vieną kartą. Prieš keletą metų gyvendama kaime, aš bandžiau „pastatyti ant kojų” jauną vaikinuką, išaugusį vaikų namuose,neturintį savo namų ir besiverčiantį atsitiktiniais darbais. Jis buvo nelaimingas tik dėl to, kad jam nesiseka loterijoje, o juk kažkas išlošia… Jam pasiūliau nemokamai gyventi pusėje namo, naudotis dirbama žeme, kiek tik pajėgs apdirbti, o Darbo Biržoje įforminau jį pusės metų persikvalifikavimui, specialybės įsigijimui, mokantis gautų pašalpą. Už jo pagalbą ūkio darbuose aš mokėdavau papildomai. Bet, jo žodžiais tariant, jis laimingesnis kapstydamasis šiukšlyne, negu gyvendamas pas mane „vienuolyne”. Jis, praūžęs gautus pinigus, neatvyko į kursus, nes ankstesnėje jo buvimo vietoje jį samdė dirbti už alkoholį ir maistą. Ten jis jautėsi laimingas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.