Velykos – pavasario šventė, simbolizuojanti gamtos atgimimą, siejama su saulės kultu, su lygiadieniu, su gyvybės atsiradimu naujam sezonui. Išlikęs pagoniškas atributas – kiaušinis – simbolizuoja vaisingumą, gyvybę. Pavasarį parskridę paukščiai skuba sukti lizdus ir sudėti kiaušinius. Tai simbolis naujai gyvybei, naujo pasaulio sukūrimui. Tai tarsi dvigubas gimimas. Pirmąsyk, kai kiaušiniai sudedami, antrąsyk, kai iš jų atsiranda naujos gyvybės. Krikščionybės atveju tai būtų mirtis ir prisikėlimas. Kai dažome velykinį simbolį kiaušinį, elgiamės taip pat. Verdame kiaušinį, reiškia jį numariname, dažome – vėl jį atgaiviname, į ornamentus ir simbolius sudėdami savo krašto spalvas, raštus, savo širdies šilumą ir meilę.
Velykų rytą reikia atsikelti kuo anksčiau, kad nepramiegoti Velykės dovanėlių. Nuo vaikystės žinau, kad Velykų bobutė vaikšto naktį ir visiems dalina po du margučius. Po velykinių mišių visi turi labai skubėti namo, kas bus pirmas, tas visus metus pirmaus. Velykų pusryčiai pradedami šventintu margučiu, kuris supjaustomas į tiek dalių, kiek už stalo sėdinčių, kad šeimoje būtų ramybė ir taika.
Labai smagiai prisimenu velykinių margučių daužymą vienas į kitą. O kiek džiaugsmo būna, ypač mažiesiems, jei kiaušinis nesudūžta! Toks kiaušinis tavo rankoje reiškia stiprybės pranašumą prieš kitus. Tokiu kiaušiniu daužiamas kitas ir taip eina aplink stalą tol, kol sudūžta. Jei kiaušinis išlieka sveikas, paliekamas saugoti kaip namų stiprybės simbolis iki kitų Velykų. Tikėta, kad tokie kiaušiniai turėję ypatingų galių – juos valgydavo sergantieji, jais apdėdavo ligonių žaizdas. Seniau toks stiprus margutis būdavo dedamas į pirmą išartą vagą. Manyta, kad iš kiaušinio išsirita gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Žinau, kad kaime dar ir dabar Velykoms daromas lizdelis, į kurį pridedama 12 margintų kiaušinių. Vienas jų aukojamas Žemei, kad derlių geresnį subrandintų.
Paprastai pirmąją Velykų dieną į svečius nevaikštoma. Tam yra antroji diena, kuomet savo rankomis margintą kiaušinuką reikia nunešti krikšto tėvams ar šiaip artimiausiems žmonėms.
Jei Velykų rytą lyja, vaikai turi pastovėti lietuje, kad dideli užaugtų. Suaugusiems reikia atsikelti labai anksti ir žiūrėti, kokia tekės saulė – jei bus labai raudona, vasarą sulauksim daug perkūnijos. Visiems Velykų dieną reikia pasisaugoti smailų ir aštrių daiktų, kad metai būtų saugūs.
Lietuvių protėviai labai garbino vėles. Kaip ir Kūčių vakarienės, taip ir Velykų pusryčių stalo likučių nenuimdavo, galvodami apie apsilankysiančias artimųjų vėles. Manyta, kad po pirmo Perkūno vėlės vis dėlto visam laikui palieka Žemę ir daugiau čia nebesilanko.
Velykinis simbolis – kadagio šakelė, pašventinta Verbų sekmadienį, užima garbingą vietą ant velykinio stalo ir laikoma kartu su margučiais iki Atvelykio. Verbų puokštelės, pakabintos namuose, saugo nuo nelaimių ir blogos akies. Verba – tai žmonių tikėjimas žalios šakelės šventumu, gyvybe, nesustojančiu gyvenimo ratu. Sudžiūvusios verbos spygliais būdavo smilkomi namai.
Manoma, kad per Velykas atgyja Vanduo, ypač po pirmos Perkūnijos. Pro sodybą tekantis upelis būdavo apsmaigstomas verbomis, kad vandens tėkmė srauni būtų ir neišdžiūtų. Tokiame vandenyje apsiprausus Velykų rytą, tikėta išsigydyti nuo įvairių kūno negalavimų. Per Velykas užsukusį svečią būtinai reikia sutikti su indu, pilnu vandens, kad metai pilni būtų, o vaikus tai ne griekas ir aptaškyti.
Saulė vis aukštyn, Žemė atgyja, atbunda, atgimsta, prisikelia naujam gyvenimui.
Metai prasideda!
Danutė
Parašykite komentarą