Žymų Archyvai: tyla

KAI SNINGA…

65030420

Būkim tylesni, kai šitaip sninga,
Kai mieste tokie balti kalnai.
Niekas nepradingo, nesustingo…
O jei ką užsnigo – laikinai…
Sniegas toks tylus, pabūkim tyliai
Ir nešaukim dideliu balsu.
Kaip ir vakar laukiam, liūdim, mylim…
Ar nuo sniego gera ar baisu?
Esam, tad ir sniegui duokim teisę
Kristi tyliai ir tylėt pusny.
Juk vis tiek – mylėsim, lauksim, eisim…
Tik, kol sninga, – būkim tylesni.
Ramutė Skučaitė

SAVAITGALIS

 Jau tapo madinga savaitgalį su šeima praleisti kurioje nors Europos valstybės sostinėje. Mes truputį pasikuklinome ir praėjusį savaitgalį labai smagiai praleidome lietuviškoje vasaros sostinėje – Palangoje.

Nors pakeliui autostradoje kelioms minutėms įvažiavome į tikrą žiemišką pūgą, plentas užpustytas ir laukai aplink užkloti gan storu sniego patalu, Palanga pasitiko šilta saule, sausais takais ir daugybe žmonių. Ypač sekmadienį, užuot kiurksoję namuose ir graužę save mintimis apie nesibaigiančios krizės padarinius, tautiečiai pavieniui ir būriais plūdo ant senojo tilto, vaikštinėjo gatvėmis, vaišinosi kavinėse. Truputį keista buvo matyti sniego likučius ant smėlio, šiltais batais apautomis kojomis vaikščioti vietomis, kuriomis įpratę minti basomis. Gatvėse padaugėjo dviratininkų, glėbiais pardavinėjo tulpes, žmonės atsipalaidavę, su šypsenomis veiduose, visame miestelyje tvyrojo šventinė nuotaika.

Kaip visada parymojome prie bažnyčios. Šis 76 metrų neogotikinis, nuostabią akustiką viduje turintis statinys – vienas seniausių Palangoje, matęs ir šilto, ir šalto per savo 100 metų gyvenimą. Grafų Tiškevičių finansavimu ir tuometinio klebono Šniukštos rūpesčiu bažnyčia buvo pastatyta per 10 metų ir kainavusi apie 90000 rublių. Žinant rublio vertę 1898-1907 metais, įsivaizduokime finansinę naštą (palyginimui radau skaičiukus: 2007 metais daliniam bažnyčios restauravimui buvo skirta 2,2 mln litų). O anuometinės statybos kaštų trečdalį padengė pats Tiškevičius, dalį suaukojo parapijiečiai. Įdomu, kad nemažai lėšų bažnyčios statybai surinkta iš pramogų šiandien liūdnai pagarsėjusiame Kurhauze. Net 26 profilių apdailos plytos buvo išdegtos Tiškevičių valdomoje plytinėje, gal dėl to ir stovi tvirtos sienos jau visą šimtmetį. Neseniai tik sužinojau, kad pastatyta bažnyčia senųjų Palangos kapinių vietoje.

Grafų Tiškevičių rūpestis puoselėti Palangą neapleistas ir šiandien. Botanikos sode takeliai vingiuoja, susikerta ir vėl išsiskiria. Visur tokia tyla ir ramybė, net žmonėms kalbėtis garsiai, atrodo, nesmagu. Eglės viršūnėje kala genys, čirena pirmieji paukšteliai. Birutės kalno papėdėje Lurdo grota papuošta pavasariniais žiedais, meldžiasi vienuolė. Nuo kalno viršaus XIII a. pradžioje vyko Saulės ir Mėnulio judėjimų stebėjimai, pagal juos būdavo sudaromas kalendorius, šiandien nuo tos vietos atsiveria puikus jūros vaizdas, apšviestas saulės.

Atgal grįžtame pėsčiųjų taku. Už kopų – jūra. Daug naujų statinių, dar daugiau pradėtų ir nebaigtų. Gal laukia šiltesnių orų… Tyliai čiurlena Rąžė, plukdydama ančių poreles, pakrantėse prasikalę kačiukų rykštelės. Jau pavargom, tad ant visų dešimties tiltų ir tiltukų tikrai nebeužlipsim, nors noras didelis buvo. O ir savaitgalis besibaigiąs. Galiu prisiekti, kad tūnant namuose, jis kažkoks ilgesnis būna…

 

Danutė

img-553

img-520

img-513

img-507

img-523

img-506

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė