Žymų Archyvai: nuotykiai

Nuotykiai vaistinėje

nuotykiai vaistineje
Nuotykiai vaistinėje

Ateinu anądien į vaistinę, žmonių nedaug – vos keletas eilėje. Iš karto atsistoju, kadangi žinau, jog mano vaisto lentynose nebus ir reikės prašyti vaistininkės. Atsistoju prie tokios linijos, kur parašyta „Laukti čia“. Stoviu, dairaus. Kadangi žmonių tik tie du eilėje, puikiai matau, kas vyksta vaistinėje. Netrukus į ją užeina jauna mergina (20 – 25 m.). Apėjusi ratu patalpą ir apžiūrėjusi, ko norėjus, išdygsta priešais mane kaip džinas ūmai paleistas iš butelio ir pasipiktinusi, šiek tiek perkreiptu ir pakeltu nuo kažkokių blogų emocijų balsu, klausia manęs: „Aš čia jūsų kažkaip nemačiau, stovėjot prieš mane?“

Atsakau: „Nežinau, kur jūs žiūrėjot. Stoviu jau kuris laikas eilėje.“

Tylim. Daugiau nieko ji man neatsakė, aš irgi nutilau. Galvoju, gal šiaip žmogui iš tiesų pasirodė kasnors, ar maža kas. Bet istorija šioje vietoje, pasirodo, nesibaigė. Priėjus mano eilei, ir pasitraukus nuo kasos paskutiniam priešais stovėjusiam žmogui, man nespėjus net kojos pajudinti, jaunoji dama kaip olimpietė startavo iš savo vietos ir aplenkus mane jau diktavo vaistininkei savo pirkinių sąrašą.

Nustebau, bet leidau įvykiams klostytis patiems savaime. Ramiai sulaukiau savo eilės, nusipirkau ko atėjęs ir išėjau namo.

PRISIMINKITE… RIKIS

Šių metų sausio mėnesio pabaigoje išdrįsau pasiūlyti pirmąjį rašinį. Išsiunčiau į DRAUGAUKIME šunelio Rikio nuotraukas. Taip buvo pradėtas „Adelės dienoraštis“. Tai argi aš galiu jį pamiršti… Tuo labiau, kad Rikis sąžiningai vykdo namų saugotojo pareigas, o jo nuotykiai pataiso netgi subjurusią nuotaiką.

Šiuo metu Rikis atostogauja senoje sodyboje. Bet ir ten jis randa kuo užsiimti, drąsiai gina savo teritoriją.

prisiminkite_rikis

KNYGOS MANO GYVENIME

Ar reikia skaityti?

Na, nebūtinai knygas, aplamai ar reikia žmogui šiandieną skaityti?

Manau taip! Nes tai visų pirma didina išprusimą ir padeda sklandžiau reikšti savo mintis, be to, lavina protą ir atmintį. Ne veltui kuriasi knygų mėgėjų klubai. Beje, šie metai paskelbti skaitymo metais.

Man knyga nėra vien tik laiko praleidimo forma, nors to laiko velniškai trūksta, beje, kaip ir visiems.

Pamenu, vaikystėje, vos pažinau raides, skaitymo noras buvo gal šimtąkart didesnis, gal dėl to, kad nelabai buvo ką skaityti. Kai, ne vieną giminaitį užauginusi, į mano rankas pateko „Skudurinės Onutės pasaka“, aš ją „suvalgiau“ tą patį vakarą… Dar ilgai, siūdama ir persiūdama iš tėčio marškinių lėlei Onutei sukneles, vis skaitinėdavau tą knygelę. Po to buvo toks šunelis Pifas ir jo nuotykiai, kvailas meškiukas Mikis, dar mažas indėniukas su strėle ir plunksnom, o Kubilinsko pasakas tai ir mintinai mokėjau. Jau lankydama mokyklą ankstyvoje jaunystėje stengiausi perskaityti ne tik būtiną populiariąją literatūrą. Su klasiokais okupuodavom mokyklos biblioteką, keisdavomės knygomis tarpusavyje, dovanodavom įvairiomis progomis. 6-7 dešimtmetis pasižymėjo trūkumais ir nepritekliais visame kame, namuose taip pat nebuvo labai lengva, nes tėvelis vienas dirbo, o mama aukojosi mums, vaikams, bet knygų alkis peršoko viską. Skaitydavau naktį, po antklode pasišviesdama prožektorium, klasėje suolai būdavo atlenkiamomis lentomis, tai per tą lenkimo plyšį pasikišdavau knygą ir pamokos metu skaitydavau, o dar reikėjo viena akimi dėbčioti į vadovėlį, nepamiršti ir mokytojos…

Mokyklos vakarėliuose skaitydavom Širvį, Mačernį, Puškiną, Bloką, su meile šiandien atsimenu Žiulio Verno, Kiplingo, Main Rido, Kuperio, Tveno, Diuma herojus, vėliau atradau Vienuolį, Avyžių, Simonaitytę, Tolstojų, Dreizerį, Žemaitės „Marčią“ skaičiau daugelį kartų ir kaskart vis raudojau, gailėdama vargšės Katrės. Jau paskutinėse mokyklos klasėse su draugėmis godžiai rijome „Erškėčių paukščius“, „Aukštujų Šimonių likimą“, „Džeinę Eir“, o kultinė knyga mano namuose šiandien – „Dievų miškas“.

Knyga turi teikti ne tik skaitymo džiaugsmą, be abejo, svarbu ir apdaras. Leidyklos jau išmoko gražiai įrišti ir išleisti knygas – vien ko vertas didžiausias Lietuvos nuotraukų albumas. Visi knygynai gali didžiuotis gražiai įrištais ir perkamais leidiniais.

Gal skaitymo noras sumažėja tada, kai atsiranda knygų perteklius. Šiandien užėjus į knygyną, nuo knygų gausos svaigsta galva, beje, kaip ir nuo kainų…

Bet mes vis rečiau prisėdam paskaityti, toks pasiutęs gyvenimo tempas, darbas, įvairiausi buities rūpesčiai, daug laiko atimantis internetas…

Viso to sovietmečiu nebuvo, gal todėl labiau ir mylėjome knygas – nes nebuvo daugiau kokių smagesnių užsiėmimų. Kas domėjosi knygomis, tikriausiai prisimins laikus kai dėl lietuviškos enciklopedijos teko iš vakaro eilėn prie knygyno atsistoti…

Skaitymas man visada asocijuojasi su uždaru pasauliu, gali vienas pats susikurti save atskirai, susilieti su herojų gyvenimu, išgyventi jų skausmus ir džiaugsmus, perskaitytos mintys, žodžiai, frazės dar ilgai gali šildyti pasąmonę.

Gal žmogus šiandien neturi savojo uždaro pasaulio, tai ir knygų mažiau bereikia…

Tokia mano nuomonė.

Danutė