Žymų Archyvai: antroji pusė

NESIRKITE…

Bjaurus metų laikas dabar. Iš po nakties tarsi ir pašalę, sausas gaivus oras, o popiet, žiūrėk, jau barbena į palangę, einam susitraukę nuo gūsingo vėjo, lydimo smulkaus lietaus, kojos šlapios ir iškart sloga, čiaudulys, o gal ir gripas prigriebia.

Bet gerai sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik blogas apsirengimas. Juk ne pirma tokia žiema mūsų gyvenime, turim galimybę pasiruošti jai iš anksto, o ne tada, kai jau susergame. Vasarą kuo dažnesnis vaikščiojimas basomis, kai dirginami visi paduose esantys taškeliai, per pėdas grūdinamas visas organizmas, aktyvinamas visų vidaus organų darbas – visa tai, atrodo, visiems žinomi dalykai ir nebereikia niekam to priminti. Kai kas nors suserga, neišlaikau ir pradedu priekaištauti, kad laiku nesigrūdino ir štai rezultatas. Bet ne išimtis ir aš pati esu…Atsitinka visaip, nuo visko neapsisaugosi…

Natūralus, iš senolių išminties išlikęs gydymo būdas, ką pataria ir visi žolininkai, yra prakaitavimas. Vos pajutus pirmuosius gripinius požymius, reiktų pagulėti karštoje vonioje su įvairiom žolelėm. Jeigu širdis nepriima karštos vonios, tai bent jau kojas galime pamerkti į karštą ir stipriai druska prisodrintą vandenį, tuo pačiu metu išgeriam karštos arbatos ir lendam į lovą prakaituoti. Prakaituodamas kūnas per odą išskiria begalę šlakų, o su jais išeis ir mūsų ligos sukėlėjai. Prakaitavimą dar padidina liepžiedžių ar aviečių arbata. Skaudant gerklei, kai užgula krūtinę, labai padės pakaitinta druska drobiniame maišelyje, kvapnių žolelių inhaliacijos ar skalavimas šiltu virtų bulvių nuoviru. Bet kokiu atveju, susirgus reikia gerti daug šiltų skysčių, kad kuo greičiau išsivalytų organizmas. Vaistų reiktų imtis kai šios pastangos neduoda norimų rezultatų.

Kiaurus metus mūsų šaldytuve turėtų būti tarkuotos imbiero šaknies, medaus ir citrinos mišinio. Kai tik baigiasi vienas indelis, pasiruošiame kitą…Arbatinis šaukštelis tokio mišinio į truputį pravėsusią arbatą kasdien priduos sveikatos ištisus metus, stiprins organizmo imuninę sistemą. Taip nuo ligų labiau apsiginsime ir nuo cukraus atprasime – dviguba nauda.

O šventadieniais prie tokios arbatos susėdus su savo antrąja puse, nedidelis griekas mažą brendžio taurelę įsipilti – ir nuotaika pagerės, ir kraujagysles pravalys. Nei vienas daktaras dar niekam šito neuždraudė…

Ir tuomet neliks mums blogo oro. Tik šilčiau teks apsirengti ir pirmyn į darganą. Drąsiai atidengsim plaukus ir veidą dulkiančiam lietučiui, kad prisodrintų drėgmės ir gaivos ilgam…

Nesirkite…

Danutė

GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė