Categories
Draugauki.me

SENJORŲ UŽIMTUMO PROGRAMA

Bernardinai.lt rašo: „Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys bei joms talikinantys savanoriai rengia programas, skirtas įvairiems žmonėms. Viena iš pirmųjų čia gimusių programų buvo „Senjorų užimtumo programa“, skirta vyresnio amžiaus žmonėms.“

14 replies on “SENJORŲ UŽIMTUMO PROGRAMA”

Apie užimtumą-visai įdomu dalyvauti konkursuose(kad ir buvę svetainėje ESenjoras)pakratyti savo atmintį atsakant į klausimus įvairiausiomis temomis-iš istorijos,geografijos,kultūros arba net buitinėm temom.Gal būtų įdomu pabandyti ir DRAUGAUKI.ME?

pažiūrėjau filmuką apie užimtumo programą. gal ir gražu. o ką daryti laisvamaniams? šiaip teko pastebėti, kad vyresni žmonės daug laiko praleidžia bibliotekose. perskaito laikraščius, aptaria, susipažįsta, pasimoko kompiuteriu dirbti. kartais stebina tas noras išmokti – diedulis virš 80 metų pramoko kompiuteriu dirbti, susirašinėja sau su vaikais elektroniniu paštu, perskaito internete naujienas, padalyvauja forumuose. o kasliečia sveikatą – čia tik gydytojas ir pats organizmas patarėjas. fizinis skausmas baisu, ir, jei žmogus turi nors kokį kompiuteriuką, tai jam padeda bendrauti, apsipirkti internetu (dažnai galima net pigiau negu parduotuvėje)kai kas sugeba ir dirbti, daryti vertimus, konsultuoti ar panašiai.

Kūlverstuk, linkusi sutikti, kad mes esame valdomi, bet visur yra Jan ir Jn energijos, t.y. gėris-blogis, šilta-šalta, juoda- balta ir t.t. Žmogui visada duodamas pasirinkimas kuriuo keliu eiti ar pasukti šunkeliu. Visi mirsime, bet laiku ir lengvai numirti yra Dievo dovana. Štai mano draugės vyras jau 9 metai, kaip guli lovoje kaip baslys. Draugė, praradusi sveikatą beslaugydama, gali greičiau apleisti šį pasaulį. Aš prieš 20 metų laukiau mirties ir net turėjau pasiruošusi mirties rūbūs, bet ta mirtis taip lengvai neateina… Man mirties rūbūs pavogė, tai gyvenu. Ir šiandien man nieko neskauda, galiu džiaugtis man duotu likusiu gyvenimu. Kūlverstuk, pačiam irgi galima to paties pasiekti, tik reikia pareikalauti iš savęs… Mano pirmasis patarimas būtų valytis organizmą, išmėšti savo vidinį tvartą. O pradėti siūlyčiau nuo valymosi išspaudomis. Esu apie tai rašiusi 2009.08.09. Taip pat rytais nuo 5 val iki 11 val., bet ne vėliau, gerti po pora šaukštelių obuolių acto, geriau būtų esant tuščiam skrandžiui. Dar siūlau perskaityti kitą publikuotą draugauki.me mano straipsnį „Raudulingas kvėpavimas“, parašytas 2002.01.13 , ir praktikuoti jį pastoviai. Dabar ruošiu straipsnį apie Sudžiok terapiją, kuri taip pat labai reikalinga. Tai tiek pradžiai. O sėdus į invalido vežimėlį arba būnant prikaustytam prie lovos, gyvenimas ir kančios tik pailgėja. Nejudant greitai nemirštama. Bet kiekvienas turi pasirinkimą. Jeigu mano patarimai ne prie širdies, tai galima išmesti juos į sąvartyną ir užmiršti, kad jie buvo. Geros dienos!

O gal mus vis tik kas nors valdo?
Tada, kas yra likimas ir kodėl sakoma:
– Nuo likimo – nepabėgsi…
Kas tau skirta, turi būtinai įvykti, o gal aš vėl klystu? Gal galima IŠ Dievo ko nors išprašyti, išmrlsti, bet negalima išprašyti, kad neišeitum.
Pagvokime:
– Žonės senėja, senėja , susidėvi iki begalybės, bet nemiršta 500 metų…
Žemėje susispaudę gal ir sutilptų, žolės be abejo irgi užtektų, bet kas tokią gausybę merdinčių aptarnautų ir kaip jie jaustūsi, jeigu dar kuris protautų?
Aukščiausias Protas arba Viešpats padarė kitaip:
– Nusenai , susidėvėjai ir jau nekenti savęs – išeik. ATEIS LAIKAS, ATSINAUJINSI, ATGIMSI. Taip sukurta visa gamta ir visa kas gyva.

Aš šį kartą Janinos pusėje. Bet labai suprantu ir Stasį. Taip pat turiu visokių ydų ir priklausomybių, su kuriomis sunkiai kovoju. Tačiau kartais pavyksta išsivaduoti ir padirbti su savimi. Todėl puikiai žinau, kaip atsigauna visas kūnas ir kokius jausmus tuomet patiri. Aš apskritai manau, kad žmogaus gyvenimas šiaip jau pirmiausia yra kova su pačiu savimi. Beje, daugumoje atvejų ši kova būna vienintelė ir pati svarbiausia. Negali nudirbti didelių darbų, jei neesi visų pirma savo paties šeimininkas.

Ačiū Janina. Tai man tikrai nubėgo šiurpuliukai per širdį. Mano vienintelė – irgi Janina ir kai užėjus podagros priepuoliui, šyryt sušvirkštė nuskausminamųjų, aš vėl rašau ir nei negalvoju pykti už teisybę.
Aš mieloji protingesnis, nei manai, o nenugaliu savo žvėriško apetito.
Kiek kartų ėmiausi, tiek patyriau fiasko, ir dabar jau nusprendžiau – gana kankinti savo kūną.
Taigi ką pasiūlysi? Kviečių želmenis, ar persirišti skrandį? Vargu ar tokį ilgą pantį ras?
Na žinoma, aš juokauju, bet man jau užteks, kiti nei tiek negyvena ir jei pats nebūčiau vaistus vartojąs, tai mane daktarai jau prieš 12 metų nurašė. Net nustemba, kai aš įsiritęs į savo lofetą, pradedu mėtyti akmenukus į poliklinikos langus.
Kur dinks daktariukai, vėl ant pamaro pasiguldę tyrinėja šires darbą, o sveikų organų jau nė nelikę.
Baisiausiai, tai kaip dantis traukia ir kruviną paleidžia į vaistinę, o ten žmonės bijo užeiti. Vatos net dykai į žioplę prigrūdžia, kad tik greičiau dinkčiau iš akių.
Kai labai inkstus skauda, valgau dobiliukus, o kai sąnarius – ėdu viską kas žalia ir ne dygu.
Taigi Janina, visi miršta, numirsime ir mudu. Diena anksčiau, ar diena vėliau, valgysime vegetariškai, ar mėsą? Stebūklų su savo želmenukais nepadarysi. Dievas ne tik žmogų sukūrė, bet ir žolėdžių ir tegul jie ėda.

Perskaičiusi Kūlverstuko istoriją pagalvojau: laikas, drauguži, pačiam užsiimti savo sveikata, o ne patikėti kitiems, pakilti iš lovos ir savo užsispyrimu įrodyti, kad tai galima. Žinau, kad labai nepatiks ši frazė, bet siūlau, praėjus pykčio įtūžiui, pagalvoti: žmogaus organizmas – tai tokia nuostabi mašina, tik mes patys ją sugadinam, tad pradėkime patys ir remontuoti. Aš savo asmeniniu pavyzdžiu tai įrodžiau, ir šiandien daug geriau jaučiuosi, nei prieš 30 metų. Tad, Kūlverstuk, draugauki.me ir daugiau dėmesio skirkime savo ligų ir darbų nualintam kūnui. Gal vis tik reikia pakovoti ir už savojo kūno teises.

Joana, ką žinai apie mane???
Kai perskaitysi nano autobiografines knygeles, kurias čia publikuojame, tada ir sužinosi, kad aš nuo vaikystės buvau blogas – „rasgvildejus“
Jau mokykla nežinojo, kaip manęs atsikratyti ir net iš komjaunimo išjojo…
Bigiau dvejetais vos 8 klases ir Raseinių profesinę. Tiesa prieš armiją, pasiuntė į 4 mėn vairuotojų kursus Kaune.
Štai ir visas mano išsilavinimas, bet gyvenimas pakoregavo mane – supratau, kad niekas nieko ant lėkštelės neatneš. Reikia ne dirbti, bet arti ir visur buvau pirmas, kol praradau sveikatą.
Jau gulėdamas lovoje, gale jos ant staliuko pastačiau nurašytą banko kompiuterį, kurį padovanojo, man kasryt skambinant valdytojui. PASIGAILĖJO. Pasakė atvežią:
– Pasižaisk ir pajunė.O kai norėjo išeiti, sušukau:
– Ei, nebūkit velniai, parodykit, kaip jį išjungti…
Taip nuo traktoriaus vairo sėdau prie kompiuterio.
Vargas išmoko visko, tik nereikia būti piktam, o reikliam ir drysti pakovoti už savo teises.

Ne visi senjorai tokie raštingi, tokie išsilavinę, kad žinotų kur ir pas ką kreiptis ir ne visi turi tiek sveikatos vaikščioti po įvairias instancijas. Ir į televiziją ne visi „sutilpsim“. Jus šaunuolis, kad galite eiti ir apginti nors savo teisėtus ir įstatymu garantuotus poreikius.

Visos kulverstuko mintys teisgos. Todėl tokių projektų centrine funkcija turėtų būti gebėjimas keisti užgrūdintą vyresnių žmonių mąstyseną dėl nedrąsumo ir uždarumo. Šie bruožai tikrai sveikatos neprideda. O galintis prasiveržti nors ir mažas poreikis nesavanaudiškai bendrauti gali duoti tikrai daug.

Lengva pakalbėti, sunku padaryti.
Kaimo žmonės yra nedrąsūs ir dauguma bevelyje
užsidaryti savo kiaute.
Kuo kaimiečiui sunkiau, tuo jis tylesnis,
TUO LABIAU LINKĘS PRIPAŽINTI SAVO PONĄ.
Senjorai daug matę savo gyvenime neteisybės ir žiaurumo – nužudymus be ceremonijų.
O visi senieji senjorai ir jaunesni – bebelyje patylėti, kad nebūtų tampomi, po tardymo įstaigas.

Daugelis dar atsimena tremtį, teisėjų troikas ir žinoma SIBIRĄ.
Dažnas ir dabar mąno, kad geriau patyliukais ką nors nugvelbti, nei eiti prašyti ir negauti. Tai tik pasisakai, kad neturi, kad tau to reikia ir pavogimo atveju, žino pas ką ieškoti.
Aš niekada niekam nedaviau kyšio ir su manimi skaitėsi:
– Klausimą tuoj keldavau per respublikinę spaudą, 5 kartus rodytas pet tv.
Mano žodžio valdžia bijojo ir dėl šventos ramybės, atiduodavo, kas priklauso.
Užtat kiti tokie patys burbėdavo:
-Eina per kitų galvas… Na ir po šiai dienai nežinau,kas geriau – išsireikalauti, kas pagal įstatymą priklauso, ar leisti mano vardu pasinaudoti, kokiam nors valdininkui.
Kad nenusivažiuočiau į dausas – pakaks. Kiti irgi turi nuomonę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.