Jau tapo madinga savaitgalį su šeima praleisti kurioje nors Europos valstybės sostinėje. Mes truputį pasikuklinome ir praėjusį savaitgalį labai smagiai praleidome lietuviškoje vasaros sostinėje – Palangoje.
Nors pakeliui autostradoje kelioms minutėms įvažiavome į tikrą žiemišką pūgą, plentas užpustytas ir laukai aplink užkloti gan storu sniego patalu, Palanga pasitiko šilta saule, sausais takais ir daugybe žmonių. Ypač sekmadienį, užuot kiurksoję namuose ir graužę save mintimis apie nesibaigiančios krizės padarinius, tautiečiai pavieniui ir būriais plūdo ant senojo tilto, vaikštinėjo gatvėmis, vaišinosi kavinėse. Truputį keista buvo matyti sniego likučius ant smėlio, šiltais batais apautomis kojomis vaikščioti vietomis, kuriomis įpratę minti basomis. Gatvėse padaugėjo dviratininkų, glėbiais pardavinėjo tulpes, žmonės atsipalaidavę, su šypsenomis veiduose, visame miestelyje tvyrojo šventinė nuotaika.
Kaip visada parymojome prie bažnyčios. Šis 76 metrų neogotikinis, nuostabią akustiką viduje turintis statinys – vienas seniausių Palangoje, matęs ir šilto, ir šalto per savo 100 metų gyvenimą. Grafų Tiškevičių finansavimu ir tuometinio klebono Šniukštos rūpesčiu bažnyčia buvo pastatyta per 10 metų ir kainavusi apie 90000 rublių. Žinant rublio vertę 1898-1907 metais, įsivaizduokime finansinę naštą (palyginimui radau skaičiukus: 2007 metais daliniam bažnyčios restauravimui buvo skirta 2,2 mln litų). O anuometinės statybos kaštų trečdalį padengė pats Tiškevičius, dalį suaukojo parapijiečiai. Įdomu, kad nemažai lėšų bažnyčios statybai surinkta iš pramogų šiandien liūdnai pagarsėjusiame Kurhauze. Net 26 profilių apdailos plytos buvo išdegtos Tiškevičių valdomoje plytinėje, gal dėl to ir stovi tvirtos sienos jau visą šimtmetį. Neseniai tik sužinojau, kad pastatyta bažnyčia senųjų Palangos kapinių vietoje.
Grafų Tiškevičių rūpestis puoselėti Palangą neapleistas ir šiandien. Botanikos sode takeliai vingiuoja, susikerta ir vėl išsiskiria. Visur tokia tyla ir ramybė, net žmonėms kalbėtis garsiai, atrodo, nesmagu. Eglės viršūnėje kala genys, čirena pirmieji paukšteliai. Birutės kalno papėdėje Lurdo grota papuošta pavasariniais žiedais, meldžiasi vienuolė. Nuo kalno viršaus XIII a. pradžioje vyko Saulės ir Mėnulio judėjimų stebėjimai, pagal juos būdavo sudaromas kalendorius, šiandien nuo tos vietos atsiveria puikus jūros vaizdas, apšviestas saulės.
Atgal grįžtame pėsčiųjų taku. Už kopų – jūra. Daug naujų statinių, dar daugiau pradėtų ir nebaigtų. Gal laukia šiltesnių orų… Tyliai čiurlena Rąžė, plukdydama ančių poreles, pakrantėse prasikalę kačiukų rykštelės. Jau pavargom, tad ant visų dešimties tiltų ir tiltukų tikrai nebeužlipsim, nors noras didelis buvo. O ir savaitgalis besibaigiąs. Galiu prisiekti, kad tūnant namuose, jis kažkoks ilgesnis būna…
Danutė
Parašykite komentarą