(+2, balsavo: 2)
Chm… Įdomus sutvėrimas mūsų namuose atsirado…
Žinai, vėžly, galiu tau tik tiek pasakyti – kvailas esi. Argi galima eiti iš namų, jei nežinai kelio kaip sugrįžti…
Saugoti pabėgėlį… Užduotis ne iš maloniausių. Tiek to – pakentėsiu… Kažin ar mano šeimininkai kada nors supras, koks malonumas pasprukti… Ir kodėl jie taip bara mane? Aš juk visada sugrįžtu.
Kiti straipsniai kategorijoje: Adelės dienoraštis
- GERUMO PAUKŠTĖ - June 22nd, 2010
- LAIŠKAS TĖČIUI - June 8th, 2010
- TĖTI, AŠ TAU DAINUOTI NORIU - June 5th, 2010
- VAISTŲ SKYRIMO TVARKOS POKYČIAI - June 4th, 2010
- ŠOKA VAITKEVIČIŲ ŠEIMA - May 31st, 2010
Sausis 25, 2009; 11:08:50
Puikios nuotraukos! Labai gerai pagauti momentai, atspindintys šunų psichologiją. Komentarai taip pat gerai pritaikyti prie vaizdų.
Sausis 25, 2009; 12:45:22
Šaunuolis Jūsų Rikis!!! Stiprių nervų!
Sausis 25, 2009; 15:36:59
papildomas komentaras trečiai nuotraukai: “tegu tas vėžlys džiaugiasi, kad ne kate gimė, ot, pavaikyčiau aš tave…”
Sausis 25, 2009; 15:53:43
Simpatiškas tas Jūs Rikis. Darbo namuose turi, tam tikrų įpareigojimų.
Sausis 26, 2009; 07:54:31
Tai matai, Riki… O tu vis nedrįsai pasirodyti. Sakei – ką čia aš kieminis, kai šitiek gražuolių aplink vedžioja. Nežinia kas po tuo grožiu slepiasi. O tu … tik vieną dienelę pabuvai pirmuoju, o kiek atsiliepimų prisirinkai. Dabar ir draugams, pabėgęs iš namų, žinią nuneši – rizikuoti verta.
Sausis 26, 2009; 08:35:01
Dar vienas atsiliepimas Rikiui: laibai simpatiškas šuniukas! :)
Sausis 26, 2009; 13:06:32
Šitie kiemsargiai gana protingi- Rikis toks ir matosi. O, laisvės visiems reikia. Svarbu, kad pas šeimininkę sugrįžta. Juk jam ir reikalinga sava chebra:D
Sausis 26, 2009; 22:31:51
Retai sutinkama- sunelio ir vezlio draugyste. :)
Sausis 30, 2009; 07:30:29
Labai džiaugiuosi, kad mūsų mažasis Rikis pradėjo tokias gražias diskusijas, kurios galėtų tęstis ir tęstis. Ne veltui žmonėms, sergantiems Parkinsono liga, rekomenduojama auginti gyvūnėlį. Visiems mums reikia šilumos, meilės, tuo pačiu norisi kažkuo rūpintis. Jokia čia paslaptis, kad, susirgus nuolat progresuojančia liga, greičiau negu tikimės sumažėja draugų ratas. O jeigu pats jų neieškai tarpe likimo draugų, tai ir lieki vienišas.
Į http://www.draugauki.me susirinkome skirtingais keliais ir jau pradedame pažinti vieni kitus. Susirinkome senjorai su savo gyvenimiška patirtimi, savo nuomone. Ar jūs nepastebėjote kaip plūsteli šiluma, kai diskutuojame apie imbierą, gyvūnėlius ar gėles… Dabar galvoju – gal nereikėjo tiek daug apie savo ligą kalbėti. Juk kitiems, kurių ji nepasirinko išbandymui, tai sukelia gailestį ir neigiamas emocijas…
Kartu su Rikio nuotykiais aš jums buvau įterpusi tokią mažą užduotėlę. Esu kelis kartus rašiusi, kad gyvenu tik su Murka. Laukiau gal kas pastebės, jog Rikis ne mano augintinis. Nieko, tai tik paskatins atidžiau skaityti, o gal kas nors žaidimą smegenų treniravimui sugalvos. Rikis ir Čipsas gyvena man artimoje šeimoje, o vėžlys buvo rastas kelio viduryje, nesuprasi kur keliaujantis.
Sausis 30, 2009; 12:16:55
linksma Ados kompanija :)
atkreipiau dėmesį į jūsų „gyvenimo draugę“ ir kad „giminę plačią dusinote“ Rikio nuotykių beieškodama :D radus bet kokią galimybę išsilieti, reikia visapusiškai išnaudoti…visų nuotaika pastebimai taisėsi, apžiūrinėjant mūsų augintinius, manau, dėl to net ir svetainės lankomumas padidėjo :) tai ne politikos rebusus spręsti…
tikiuosi, kad kada nors ir Murką parodysite su pritaikytais komentarais :)
Sausis 30, 2009; 15:49:26
Aš apie visus gyvūnus. Kaip Danutė rašė, kad kiti žmonės išmeta gyvūnus. Mes, kurie siuntėm nuotraukas, tikrai to nepadarysim. Juk gyvūnas yra iš tikro kaip šeimos narys. Pagaliau yra dalis pačios savęs, O koks protingas padaras paliks savanoriškai be pastogės. Be to gyvūnai užpildė tuštumą, kurią jaučiame kasdienybėje. Trumpam atsiribojom nuo visko.
Liepa 5, 2009; 22:05:56
[...] sausio mėnesio pabaigoje išdrįsau pasiūlyti pirmąjį rašinį. Išsiunčiau į DRAUGAUKIME šunelio Rikio nuotraukas. Taip buvo pradėtas „Adelės dienoraštis“. Tai argi aš galiu jį pamiršti… [...]
Liepa 6, 2009; 11:30:53
o čia tai nuotraukos,puiku ir aš pritariu .Gyvūnėliai nujaučia nelaime supranta vienas kita,taip ir žmonės laikykime ar mažą ar didelį