Į gretimą namą atsikraustė jauna pora.
Viršutiniame aukšte, už lango, apipinto žaliais vijokliais, jaunoji ponia kas rytą paruošdavo pusryčius savo vyrui. Pati su puodeliu garuojančios kavos sėsdavo ant palangės ir apžvelgdavo aiškiai matomus, kaip ant delno išdėstytus kaimynų kiemus. Ir visuomet rasdavo priekaištingų žodžių jiems – tai lapų prikritę, tai vaikų dviratis ne vietoj numestas, tai veja nenupjauta.
Vieną rytą jos žvilgsnį patraukė kaimynė, savo kieme džiaustanti skalbinius.
„O skalbiniai nelabai švarūs”, – tarstelėjo jaunoji moteris savo vyrui, – „tikriausiai, kaimynė skalbti nelabai moka. Arba gal jai reikėtų geresnio skalbiklio?”
Vyras pažvelgė į savo žmoną, bet nieko neatsakė.
Kiekvieną kartą, matydama džiaustant skalbinius, jaunoji ponia negailėdavo piktų komentarų.
Praėjus gal mėnesiui, moteris nustebo, pamačiusi švarius skalbinius kaimynų kieme ir neištvėrė nepasidalinusi naujiena su vyru: „Pažiūrėk, pagaliau ir ji išskalbė švariai. Įdomu, kas ją to pamokė?”
Vyras atitraukė kavos puodelį nuo lūpų, atidžiai pasižiūrėjo į žmoną ir atsakė: „Žinai, šįryt aš atsikėliau anksčiau ir nuvaliau mūsų langus”…
Taip gyvenime būna – ką mes pamatome stebėdami kitus, priklauso nuo mūsų žvilgsnio skaidrumo.
Užuot darius skubotas išvadas ir pareiškiant savo kritišką nuomonę, gal būtų geriau apmąstyti savo mintis ir paklausti savęs: „Ar aš negalėčiau įžvelgti tame blogyje ką nors gero?”
Kiekvienas sugebame teisti ir kaltinti, tačiau toli gražu ne kiekvienas mokam atleisti ir atsiprašyti…
Kiekvienas sugebame nekęsti ir apgaudinėti, tačiau ne kiekvienas mokame mylėti ir likti ištikimi…
Visi mokame verkšlenti ir jaustis nelaimingais, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, ne kiekvienas sugebame šypsotis pro ašaras ir jaustis pačiais laimingiausiais tada, kai jau atrodo nėra dėl ko gyventi…
Daugiau šypsenų ir kuo malonesnių vaizdų Jūsų akims.
Danutė
Parašykite komentarą