Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi yra pasakęs: “Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematome.” Išties, šią citatą galima taikyti kone nuolatos. Protas daugelyje gyvenimo situacijų išlieka tingus, apatiškas, veidmainis, kol negauna rimto spyrio susitelkti ir veikti. Širdis dažnai tampa proto budintoja. Meną visų pirma pajuntame širdimi, o tik paskui suvokiame protu: kodėl skauda, kas nutiko, kur to skausmo ištakos? Neretai galima girdėti patarimą “klausykis, ką sako širdis”, bet ar dažnai jo laikomės? Protas tuoj pat ima prieštarauti: „naivu”, „subjektyvu”, „šis kelias neteisingas”. Tačiau širdis yra visuomet atvira, ji kaip kūdikis – kiek jums bebūtų metų – sako tik tiesą. Tuo tarpu žmogaus protas tuos giliai tūnančius jausmus ne visuomet leidžia „ištransliuoti”.
Štai Šiaulių Dailės galerijoje keletas menininkų pabandė paliesti aktualias ir labai skaudžias šiandienai temas pasitelkdami kūrybą. Temas, nuo kurių mirga dienraščiai, žurnalai, statistikos puslapiai, ir tuo pačiu nesulaukiančias tinkamo dėmesio visuomenės protuose. Menu, per širdį, bandoma belstis į protą, kad vieną dieną žmogus prabudęs pasakytu – UŽTEKS, NORIU GYVENTI KITAIP.
Parodoje “Pažymėta” menininkės – studentės Agnė Lukošiūtė ir Milginta Krugiškytė atskleidžia smurtą, smurtą prieš moterį, smurtą šeimoje. Labai taiklus autorių parodos pavadinimas – žmogus su smurto žyme. Ši žymė ne visuomet matoma ant kūno, o ir ši laikui bėgat išnyksta, bet širdyje lieka amžinai. Dar daugiau žaizdų sukeliama be fizinio kontakto. Tai moralinis smurtas, paplitęs kurkas plačiau, o jo padariniai neretai turi pačias žiauriausias pasekmes. Apie smurto skaičius byloja ir statistika – kas antra moteris yra patyrusi fizinį smurtą šeimoje, o net 87 procentai moterų yra patyrusios psichologinį smurtą.
Fotografijose moterys pavaizduotos spaudos fone, kas žiūrovui leidžia manyti, jog apie šią problema kalbama daug, tačiau mažai kas daroma, jog statistika keistųsi: kad moterys, grįžusios į namus, galėtų vadinti juos namais, o ne įkalinimo ir smurto vieta, kur jai tenka egzistavimo vaidmuo.
Kitos parodos pavadinimu “Dingę” autorės yra Diana Bartusevičienė bei Gintarė Grišmanauskaitė savo darbu pristatė ne ką mažiau opią šiandienos temą. Tai – policijos ieškomi dingę asmenys. Dingusių žmonių skaičiai tiesiog sensacingi. Menininkės rėmėsi 2007 – 2010 metų oficialia statistika. Šiuo laikotarpiu 7580 žmonių buvo paskelbti dingusiais be žinios, 5780 surasti, 1790 – vis dar yra ieškomi. Statistika tėra skaičiai, tačiau, kai pamatai didžiulę sieną, ant kurios tėra suklijuota mažoji dalis tų nerastų žmonių fotografijų, apima savotiška panika, siaubas. Šis mastas, „dydis” suvokiamas kitaip, nes supratimas ateina per jausmą (parodoje panaudota tik 450 nerastų žmonių nuotraukų). Šie vaizdai iškalbingesni nei bet kokie statistiniai skaičiai ar sausos kriminalinės publikacijos, nes jie skaitomi ne protu, o širdimi.
Parašykite komentarą