Senokai matytas dangaus ženklas – lietaus lašai. Krapena palengva, savo vandenišką šilumą neša. Taip, tai šiluma, nes kitaip vanduo virsta ledu, sniegu, snaigėmis. Beje, dangaus vanduo padeda ir iš ten pat iškritusį sniegą tirpdyti. Žinoma, yra vietų Lietuvoje, kur žmonės su nerimu laukia pavasario: patvinęs vanduo daro žalą jų namams, jaukia kasdienius darbus ir planus. Linkiu, kad žemė sparčiai gertų vandenį ar pirmoji saulės šiluma jį greičiau išgarintų.
Gal kad dienos ilgesnės tapo, ar dėl sumažėjusių laipsnių skaičiaus termometro stulpelyje kažkaip vis labiau akis bado polinkis žmonėms keisti ar pasikeisti iš esmės. Pakeisti radikaliai savo gyvenimą, savo įpročius, netgi profesiją. Turiu nemažai tokių pavyzdžių savo pažįstamų tarpe, kuomet buvęs technologas, viską metęs pavirsta kavos manjaku ir pradeda skrudinti kavos pupeles. Tampa degustuotuoju, nusimanančiu apie kavą, tikru – taip sakant – ir gerbiamu kavos gėrimo specialistu. Kitas, žiūrėk, metęs visus darbus, pašvenčia dvasinės tiesos paieškoms. Neretai palikęs šeimą, vaikus, bičiulius. Man asmeniškai išgirdus apie tokią transformaciją visuomet viena mintis: ar iš ties taip išsėmei ir tapai genialiu profesionalu savo ankstesniame etape, kad dabar ėmiesi naujojo ir vėl bandai įrodyti savo naująją teisybę, naujas žinias, naujo pasirinkimo vertę ir prasmingumą?
Aš tokiais žmonėmis netikiu. Naujoji jų veikla man atrodo tokia paviršutiniška ir menka, kad aš su giliais atodūsiais klausausi jų naujos istorijos. Apima liūdesys ir kažkoks gailestis. Žmogau, ką tu man gali papasakoti apie tą kavą, kurią kavos gimtinės šalys augina nuo neatmenamų laikų, ištisos kartos jos gamybą puoselėjo ir perdavinėjo viena kitai. Tačiau iš kažkur atsirado lietuvis ir pasakė, „aš irgi dabar kavos meistras”. Juokinga ir apgailėtina.
Tokia pradinė šiandienos mintis. Galbūt rytoj išplėtosiu. Galbūt skaitytojai komentaruose man suteiks kokią naują kryptį šiems pamąstymams.
Parašykite komentarą