Kai tampam senjorais ir atsisukam atgal žvilgtelėti į praėjusius metus, visų pirma pagalvojame: „Kaip greit praskriejo gyvenimas…“
O tų metų būta visokių. Prisimenu vaikystę, kai norėjosi kuo greičiau užaugti, jaunystę – kai ir savaitė būdavo be galo ilga… juk ten savaitės pabaigoje vakarėlis, mes tada labai paprastai vadindavome – šokiai. Pirmieji užsidirbti pinigėliai… jų išmokėjimo dienos laukimas. Ligos, ligoninės, praradimai, nemigo naktys ir viltis, kad ateis laikas ir bus geriau. Deja, deja „bus geriau“ ne visi suranda. Aš suradau.
Prieš metus apie interneto platybes dar nežinojau, bet pastoviai naršydavau, ieškodama informacijos apie Parkinsono ligą ir draugiją. Ir… netikėtai susitikau su www.draugauki.me. Užėjau… buvau šiltai sutikta, pavedėta už rankos. Na ir prasidėjo… rašiau daug. Rašiau vedina tikslo skleisti informaciją apie gyvenimą su Parkinsono liga. Nežinau ar būčiau rašiusi, jei likimas būtų kitais keliais nuvedęs. Nežinau, tikrai nežinau… Turėdama per metus įgytą patirtį, dabar rašyčiau kitaip.
Iš savo gyvenimo išbraukiau apie dešimt metų. Vėlyva ligos diagnozė, kai ieškojau atsakymo – kas su manimi darosi, po to klausimas – kodėl man… Tik sutikusi likimo draugus suvokiau kiek daug praradau. Informacijos trūkumas – tai priežastis, dėl kurios nubraukiau dalį gyvenimo. Aš niekam nelinkiu Parkinsono ligos, bet patarčiau apie gyvenimą su šia liga bent minimaliai žinoti. Klastinga liga žmogų puola netikėtai. Pirmieji simptomai būna apgaulingi. Juos dažniausiai pastebi šeimos nariai. Bet svarbiausia yra tai, kad susirgęs Parkinsono liga žmogus kuo greičiau suvoktų, jog nereikia laukti stebuklų, o daryti viską, kad šiandien pagerėtų gyvenimo kokybė.
Likimo draugai padėjo atsitiesti. Dabar, kai liga rodo savo galybę, gyvenu pagal galimybes pilnavertį gyvenimą. Jei kam padėjau aš, nelaukiu dėkingumo, laukiu tęstinumo.
Aš manau, kad www.draugauki.me dėkingi visi Lietuvos Parkinsono ligos draugijos nariai ir jų globėjai, o taip pat visi kiti sergantys Parkinsono liga žmonės. Per vienus metus šio tinklapio šeimininkų dėka informacija apie draugijos veiklą pasklido plačiau, nei pati draugija sugebėjo padaryti per dvylika gyvavimo metų. Dėkoju visiems likimo broliams ir sesėms, kurie mane parėmėte. Dėkoju visiems rašantiems straipsnius, komentarus ir atsiliepimus. Jūs nepabijojote liūdnų pokalbių mūsų temose, nurodėte daug nuorodų, kur apie Parkinsono ligą kalba medikai. Prisimenu kiekvieną Danutės straipsnio TAU žodį.
www.draugauki.me tai mokykla senjorams, kurioje sudarytos puikiausios sąlygos pasijusti žinių ieškančiu mokinuku ir oriu mokytoju. Šeimininkams ir tinklapio svečiams linkiu… linkiu džiaugtis kiekviena likusia diena.
O dabar… kaip ir buvo žadėta – balius.
Primenu:
- Vieta: mūsų forumas, arbatinė „Imbierinė“;
- Darbo laikas: veikia visą parą;
- Reikalinga nakvynė: forumas – reiks ir bus;
- Sveikinimai: forumas – sveikiname;
- Jei vienam užeiti nedrąsu: forumas – nebūkim vieniši;
- Kuriate, turite prisiminimų: forumas – kūryba, tikros istorijos
- … … … ir t.t.
Parašykite komentarą