Draugauki.me klausimas: ką manote apie Kauno miesto savivaldybės sprendimą, draudžiantį šerti laukinius gyvūnus?
VAIZDO DIENORAŠTIS NR.4
sukūrė
Žymos:
Komentarai
Atsakymų į “VAIZDO DIENORAŠTIS NR.4”: 12
-
Laukinis gyvūnas gimęs miške, laukuose, ten ir gyvena. Čia vargšai nedorų žmonių nuskriausti gyvunėliai, padaryti valkataujančiais. Visapusiškai įvertinus – humaniška tuos nuskriaustuosius, valkataujančius atitinkamai naikinti.
-
Labai gražus sprendimas – ir praktiškas, ir draugiškas !
-
Protingi žmonės visada randa išeitį. Štai aš turiu dviejų arų žemės plotelį, kuris paverstas kačių tualetu. Mat, kaimynė senutė savo katę išleisdavo į lauką, kuri vis dauginosi, o „geraširdžiai” kaimynai pro balkoną išmesdavo katėms kokį maisto kąsnelį. Pradėjau prašyti kaimynų, kad šertų kates prie šiukšlių konteinerių. Sutarėme, ir dabar ten padėti indeliai ir kultūringai maitinami gyvūnai. Ir visiems patogu.
-
Būtent taip reiktų spręsti problemas, Adrijonai. Draudimas niekuomet nieko neišsprendžia.
-
žinoma, labai blogai, kad pvz sulaukėjusios katės yra įleidžiamos į laiptinę ir čia maitinamos, bet radus joms kokį tolimą nuošalų kampelį kieme, galima padėti maisto atliekų, kurias vis tiek į šiukšles išmesti ruošiatės…
-
Sugalvojau tokią mintį: pasidalink maistu, bet ne išmesk jo. Tada nebūtų ir valkatų, ir ligų.
-
Matau, kad aktualų klausimą užkabinom. :) Mano paties nuomonė, kad šitaip savivaldybė reikalų neišspręs. Reikia globoti žvėrelius ir padėti jiems peržiemoti. Galima juk tuomet ir elgetoms bei vargšams uždrausti aukoti. Jie irgi dažnai pasiligoję žmonės ir nešiojantys įvairias ligas.
-
Sako gi žmonės – balandžiai ligas platina. Kaip ir visi paukščiai, atskrendantys į miestą ir besimaitinantys žmonių atliekomis. Mažiau atliekų – ir bus mažiau ligų – tiek žmonėms, tiek balandžiams.
-
Mano nuomone visai nieko blogo nepadarau, jei kartais balandzius palesinu.
-
Man gyvūnų šėrimo tradicija nepatinka- kiekvienas juk yra gamtos kūrinys ir sugeba pats sau maisto susirasti… Pritariu p.Adrijonui.
-
Iš vienos pusės – meilė, iš kitos pusės – meškos paslauga. Pvz., gulbių lesinimas tapo kaip nacionaline religija. O iš tiesų lesindami paukščius vasarą atpratiname juos nuo įgimtų maisto paieškos instinktų. Bet žiemą, kai lieka neišskridusių gulbių, joms reikia pagalbos. Labai dviprasmiška situacija.
-
Tvarka turi būti: šerti gyvūnus reikia tam tikrose vietose, kad niekam nemaišytų. O padėt jiems reikia. Juk ir gyvūnėliai yra Dievo kūriniai.Žmogus atsako už viską: paleidžia į laisvę, kai atsibosta šert, na ir kur gaut maisto tam Dievo tvariniui?
Parašykite komentarą