Vieną dieną nustembi, nes pamatai, kad esi ne toks, kaip kiti aplink Tave. Rodos, yra ir kojos, ir rankos, bet kažkas ne taip. Kas? Tu nesupranti. Ir niekas Tau to negali paaiškinti. Kodėl?
Šauki garsiai, kad visas pasaulis išgirstų. Įsiklausai… Taip, aidas sugrįžta, bet tai tik Tavo šūksnio atgarsis. Nuo to tikrai nepalengvėja.
Iš nevilties stipriai užmerki akis – gal tai tik sapnas? „Atsibusiu, atsimerksiu ir viskas pranyks!” – bandai įtikinti save. Iš tiesų taip geriau, nes, kai nematai, tai ir neskauda…
Bet netrukus supranti, kad nematai tik Tave supančio pasaulio. O kaip pabėgti nuo savęs? Juk skausmas ne vien išorinis. Jis drasko iš vidaus, plėšia, ardo, tampo…Kodėl likimas toks negailestingai žiaurus?
„O kodėl reikia bėgti?” – staiga švysteli mintis, kuri priverčia atsimerkti ir suvokti, kad tai yra Tavo gyvenimas. Tai yra dovana, gauta su Motinos pienu, ją reikia vertinti, saugoti ir branginti.
Liga apsunkina kasdienybę, bet neatima teisės pamatyti tekančią saulę, liga nurėžia netikrus draugus, bet neatima bendravimo malonumo. Liga pasiunčia daugybę pavojingų kliūčių tam, kad jas nugalėjęs, pajustum palaimingą pergalės džiaugsmą. Prieš save, prieš kitus, prieš patį gyvenimą! Nesustok pusiaukelėj, nepalik siekių ir tikslų vien tik svajonei, nenustok tikėti ir viltis. Gyvenimas per trumpas, kad galėtum ilgai raudoti. Jis neįvertins Tavo ašarų. O Tau tuo tarpu dar reikia paliesti pirmąjį pumpurą ant šakos, pamatyti vaivorykštę danguje, įkvėpti rudens samanų drėgmės, pagauti tikrą žiemišką snaigę delne… Juk tiek dar užmojų, nebaigtų darbų…ryt, poryt…kitąmet…
Gal Tau pasirodys nerealu, bet vien dėl to Tu privalai gyventi. Viltis suteikia jėgų, sielą išlaisvina iš skausmo gniaužtų.
Šiandien pasaulyje minima sergančiųjų Parkinsono liga diena.
Parašykite komentarą