Šį savaitgalį Vilniuje vyko VIII Pasaulio Lietuvių sporto žaidynės. Man buvo irgi šventė, nes eilinį kartą susitikau su savo jaunystės laikų drauge, atvykusia iš Maskvos, parašiutistę Beta Vasina (buvusi Bernardeta Matutytė, klaipėdiškė). Betos, kaip parašiutistės, vardas Lietuvoje skambėjo prieš 50 metų, o dabar ją žino tik padangę pamilę žmonės. Beta padangėje susirado būsimąjį savo vyrą Aleksandrą, raketų konstruktorių. taip pat parašiutistą, ir „išskrido” kartu su juo į Maskvą. Beta išvyko jau turėdama savo įskaitoje virš 1000 šuolių ir būdama parašiutizmo sporto meistre. Visas jos tolimesnis gyvenimas buvo skirtas parašiutizmui: ji dirbo žurnalo „Krylja rodiny” redakcijoje parašiutizmo specialiste, pati dalyvavo įvairiausiose varžybose, yra pasiekusi pasaulinį rekordą grupiniame šuolyje, parašė ne vieną knygą apie parašiutizmą, teisėjavo daugelyje tarptautinių varžybų, o taip pat ji dalyvavo bendrame su kanadiečiais nusileidime parašiutais į Šiaurės ašigalį.
Sovietmečiu Beta Buvo paskelbta Metų žmogumi, ir jaunos mergaitės iš įvairių šalių, netgi iš tolimosios Afrikos, rašė jai laiškus, norėjo būti panašios į ją. O pati Beta, nežiūrint į jos populiarumą, liko tokia pat paprasta, draugiška, nuoširdi, pasiruošusi visiems padėti, visada linksma, su gera nuotaika. Visada buvo malonu su Beta bendrauti. Iš šalies žiūrint, atrodė, bepigu jai, kai taip viskas gerai klostosi, kai jai gyvenimas tarsi šventė, sutampa darbas ir hobi, neapsunkina buitis, ji visą laiką tarsi atsiplėšusi nuo žemės. Atrodė, kad gyvenimo džiaugsmas tęsis amžinai. Ir štai prieš keletą metų Betai teko nusileisti ant žemės: reikėjo slaugyti po insulto neįgalų vyrą, o vėliau priglaudė pas save irgi patyrusią insultą vyro seserį. Neveltui sakoma, kad viena bėda nevaikšto: diabetinės komos pasėkoje ir sūnus tapo neįgalus. Nežiūrint visų šių bėdų ir didžiulio slaugos krūvio, Beta išliko tokia pati optimistė, niekada nesiskundė, nedejavo, neverkšleno, o atvirkščiai – kitus guodė ir slaugė. Tuo metu aš jos pasiteiravau, kaip ji visa tai atlaiko, o ji man ramiai atsakė, kad tai yra toks gyvenimas, senatvė, nieko nepakeisi, o ji su vyru gražiai pragyvenusi, nė karto nebuvo susipykę, tai ir jį slaugyti nėra sunku. Bet labiausiai aš buvau nustebinta, kad ligoniams valandėlei užmigus Beta ne ilsėdavosi, o sėsdavo prie kompiuterio ir tęsė knygos apie parašiutizmą rašymą.
Laikui bėgant vienas po kito iškeliavo Anapilin Betos vyras ir jo sesuo, o pati Beta, paremontavusi savo sveikatą, baigė rašyti knygą. Ir dabar ji jau atsivežė į Lietuvą tik ką išleistą savo naujausią knygą apie parašiutizmą. Aš teiravausi Betos, kaip ji sugebėjo nepalūžti ir siekti savo užsibrėžto tikslo tokiomis sunkiomis sąlygomis. Jos nuomone, mėgstamas darbas – tai ir buvo tas variklis, kuris neleido jai liūdėti, pulti į depresiją, suteikė jėgų gyventi ir jaustis laimingai. Manau, kad ir sergančiuosius stiprina mėgstamas užsiėmimas, kūryba. O mano draugė Beta, kaip mažas vaikas, džiaugėsi gavusi dar vieną diplomą už dalyvavimą vaikštynėse su šiaurietiškomis lazdomis šių žaidynių šventėje, kai jai jau 72 metai… Nors Beta visada atrodo jaunatviška, ji nė kiek nesivaržo garsiai paskelbti savo amžių. Man Beta yra pavyzdys, kaip reikia nenukabinti nosies, kokia sunki situacija bebūtų.
Parašykite komentarą