MANO NUOMONĖ. VĖLINĖS

Rudenį, kai virš Santakos nuklykauja paskutinės gervės, o už mano buto lango augantis klevas nuo savo vešlios lajos numeta paskutinius lapus, man visada suspaudžia širdį. Gamta miršta, subjūra orai ir kartu apninka kažkokia tuštumos nuojauta, pradedu ilgėtis tų, kurie jau išėję negrįžtamai. Artėja Vėlinės, ne veltui dar kitaip Ilgėmis vadinamos… Tikėta, jog vėlės lankosi savo …

MANO NUOMONĖ. VĖLINĖS Skaityti daugiau »