Žyma: Vėlinės
-
Kontraversiškos mintys apie Vėlines
Pabūsiu šiandien labai nepopuliarus, o gal net ir labai pakenksiu sau. Bet jeigu jau parašiau šį sakinį, tai nėra kelio atgal ir turiu kalbėt toliau. Kodėl man nepatinka lapkričio 1-oji ir Visų šventųjų diena? Tiksliau ne pati diena ir jos esmė, bet minėjimo forma. Kodėl vienintelę dieną iš 365-ių, į kelią išvažiuoja beveik visos transporto…
-
Vėlinės
Malonaus bendravimo su gyvaisiais ir pagarbos mirusiems.
-
IŠĖJUSIEMS
Kai aš išeisiu ten, iš kur, deja, negrįžtama, Ar leisi, Dieve, man sugrįžt į žemę nors trumpam? Aš grįšiu būt ugnis, iš saulės atkeliavusi Ir šildyt žemę vis stipri, bet pavėlavusi… Atitrūkime nuo darbų, nuo kasdienių rūpesčių, uždekim žvakutę kasdien savo širdyje, mintimis pabūkime kartu su tais, kurie jau išėjo, kurių nėra šalia, kurie niekada…
-
VĖLINĖMS PRAĖJUS
Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad…
-
VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA
Na štai. Niekaip nenuslėpsi senatvinių užsimiršimo požymių, nors ir kaip besistengčiau protingai ir mandrai Jums kasdien kažką parašyti. Vakar su didžiausiu užsidegimu parašiau tokį pakankamai filosofinį rašinuką apie Vėlines, o šiandien rytą su tokiu pačiu stipriu nusivylimu supratau, kad Vėlinės juk šiandien, o vakar buvo Visų Šventųjų diena. Na, gerai, prisipažinsiu, jog nusivylimas nebuvo toks…
-
LAPKRIČIO PIRMOJI
Sekdamas, mūsų draugauki.me dienoraščio bendraautorės Danutės pavyzdžiu taip pat noriu parašyti keletą žodžių apie lapkričio pirmosios šventę. Ši diena bei jos prasmė, kurią nuo seno daugelis tautų kūrė ir puoselėjo įpareigoja dėmesį sukaupti vienintele linkme. Tai kitokia šventė. Ji nepanaši netgi į Kalėdas ar Velykas, kurios. Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei.…
-
MANO NUOMONĖ. VĖLINĖS
Rudenį, kai virš Santakos nuklykauja paskutinės gervės, o už mano buto lango augantis klevas nuo savo vešlios lajos numeta paskutinius lapus, man visada suspaudžia širdį. Gamta miršta, subjūra orai ir kartu apninka kažkokia tuštumos nuojauta, pradedu ilgėtis tų, kurie jau išėję negrįžtamai. Artėja Vėlinės, ne veltui dar kitaip Ilgėmis vadinamos… Tikėta, jog vėlės lankosi savo…