Šiauliuose, visai šalia Vaiko ir Motinos klinikos, stovi senas vėjo malūnas, menantis laikus, kai miestas, dabar jį apsupęs, buvo kur kas kuklesnis savo dydžiu, savo žmonių skaičiumi bei jų gyvenimo tempais. Malūnas skaičiuoja jau antrą savo gyvenimo šimtmetį, kai jį tuomet dar Žaliūkių kaime apie 1875 -1880 m. pasistatė vokiečių Danielių šeima, istorikams nežinomomis aplinkybėmis atvykusi į šį Žemaitijos kraštą. Jų palikuonys iki pat 1940 m. valdė ir gyveno iš malūno gaunamų pajamų, o atėjus sovietams ir prasidėjus karui pasitraukė į Vokietiją.
Eilę dešimtmečių malūnas stovėjo lyg vaiduoklis, per jo medines, laiko nutrintas sienas landžiojo vėjas, skverbėsi saulės šviesa. Nunyko be pėdsako šalia stovėję malūnininko trobesiai, sodas, o svarbiausias pastatas, kitados aplinkinėms kaimelių šeimoms teikęs miltus duonai, nepabūgęs bombų daužymosi, besikeičiančių žmonių veidų, jų siekių ir įsitikinimų – išliko.
1967 m. malūną perėmė į savo globą „Aušros muziejus“. Nuo 2000 m. prie malūno pradėtos rengti kelias dienas trunkančios amatų dienos, o 2008 m. gavus iš Norvegijos lėšų 2011 m. pradžioje malūnas ir jo įrenginiai buvo baigti restauruoti bei atkurta malūnininko troba. Praeitis pakilo naujam gyvenimui.
Malūnas gavo naujus sparnus, tiesa, iš antro karto, nes pirmuosius nulaužė vėtra. Taip pat restauruotos malūno sienos. Pastatas atgavo savo pirminį vaizdą. Deja, kepurė kuri anuomet sukosi priklausomai nuo vėjo krypties, dabar to daryti negali, nes šalia praeina aukštos įtampos laidai. Tad sparnai įgauna gyvybės, kai vėjas pučia iš Vakarų.
Štai vienas gražių ir sektinų pavyzdžių, ką verta ir reikia prisiminti bei išsaugoti. Tokie muziejai atkuriantys praeitį ne tik ekspozicinėje plotmėje labai populiarūs Europoje. Jų daugėja ir Lietuvoje. Nieko nuostabaus, kodėl jie tampa tokie paklausūs – juk paliesti, užuosti ir patirti tai, apie ką tėra kalbama yra visiškai skirtingas pažinimo būdas, nei pačiam visą tai išgyventi bei sudalyvauti tame procese, kuris mena įdomią, paslaptingą praeitį.
Parašykite komentarą