Užrašiau straipsnio pavadinimą į pavadinimui skirtą eilutę ir ėmiau galvoti, ką galėčiau apie tai parašyti. Apie televiziją ir televizijos laidas apskritai sunku kalbėti ką nors gražaus ir pagiriamo. Na, pasitaiko viena kita laida LTV2 kanale apie teatrą, apie kiną, miestelius, kultūrą, žmones… Bet baisiausia, jeigu netyčia žydrąjį (malonus senasis – senjoriškas! – TV aparato įvardijimas turintys labai šiltus sentimentus senajai televizijai ir jos programoms) ekraną įsijungi savaitgalį. Įsijungi apie 19.00 – šokiai, apie 21.00 – šokiai, apie 23.00 – šokiai. Net galva ima suktis valso ritmu. Pagalvoju su užuojauta apie žmones, kurie visas keturias ar penkias valandas žiūri šokius. Tikriausiai po laidos jie pakyla nuo sofos tik prisilaikydami sienų. O jeigu dar spėji junginėti abu kanalus! Suktuku pirmadienio rytą darban patrauki.
Anksčiau lyg ir mėgau šokį. Patikdavo ir pačiam šokti ir kitus stebėti. O dabar nežinau. Šoka šakočių kepėja, šoka kaminkrėtys, šoka finansų analitikas, šoka vadybininkė. Na, šoka. Su nuostabiomis partnerėmis ir partneriais. Kai ateinu pats batsiuvį, noriu, kad jis būtų geriausias batų meistras visame mieste ir nenoriu, kad jis man rodytų kitų savo talentų. Arba jeigu ateinu į kavinę, tai kaip užprogramuotas įsivaizduoju, kaip virtuvėje sušilęs pluša atsidavęs savo amatui virėjas. Ir net nebandau galvoti – priešingai, bijau tokios minties – ką jis dar be virtuvės subtilybių sugeba daryti. Bet šokiai per TV yra tokie, kokie yra. Čia viskas kitaip. Čia kaip Guliverio kelionėse ar Alisos nuotykiuose stebuklų šalyje. Pasauliai mainosi ir keičiasi žaibišku greičiu. 18.00 pažiūri tuos pačius žmones viename amplua, 19.00 – juos matai persirengusius, pakeitusius makiažą ir besiruošiančius vaidinti kitą savo gyvenimo vaidmenį. Beveik nežiūriu televizoriaus, o gal dar vėliau, apie vidurnaktį jie transformuojasi į dar vieną personažą?
Televizoriaus ekrane aš matau ne žmones. O personažus. Nesvarbu kokia tai laida. Matyt, mano akys blogai man rodo.
Parašykite komentarą