Šiaurietiškasis vaikščiojimas prasidėjo Suomijoje apie 1930 m. kaip ilgų distancijų slidininkų vasaros treniruočių metodas. Suomijos slidinėjimo treneriai pastebėjo, kad daug geresnį rezultatą pasiekdavo tie sportininkai, kurie vasarą treniruodavosi vaikščiodami su lazdomis. Šis metodas buvo tobulinamas ne vieną dešimtmetį. 1996 m. Šiaurietiškasis vaikščiojimas buvo užregistruotas kaip oficiali lauko sporto šaka, o 2000 m. įkurta Tarptautinė šiaurietiškojo vaikščiojimo asociacija. Šiais metais šis sportas buvo įtrauktas į Pasaulio lietuvių žaidynių programą. Aš pati taip pat praėjau su lazdomis visą trasą kartu su žaidynių dalyviais, nes palaikiau kompaniją šioje sporto šakoje dalyvavusiai mano draugei, atvykusiai iš Maskvos, žinomai parašiutistei Betai Vasinai. Įdomu tai, kad aš gal prieš metus ar mažiau Betai pasakojau apie savo vaikščiojimus su lazdomis, o jai buvo neįtikėtina ir net juokinga. O štai, praėjus daugiau nei pusmečiui, Beta susiruošė dalyvauti šioje sporto šakoje Pasaulio lietuvių žaidynėse Vilniuje.
Šiaurietiškasis vaikščiojimas patrauklus tuo, kad jis dvigubai efektyvesnis nei paprastas vaikščiojimas. Manau, kad šis sportas ypač naudingas senjorams. Ši fizinio aktyvumo forma taip pat labai tinkama nuolatos dirbantiems sėdimą darbą, važinėjantiems automobiliu. Vaikštant su lazdomis atpalaiduojami ir stiprinami tie raumenys, kurie yra užspausti sėdint – tai rankų, pečių, krūtinės, nugaros. Svarbu ir tai, kad šis vaikščiojimas nevargina kojų, o ypač kelio sąnarių. Be to, lazdos suteikia saugumo ir stabilumo jausmą silpniems ir ligotiems žmonėms.
Atlikti medicininiai šiaurietiškojo vaikščiojimo tyrimai patvirtino šio sporto naudą įvairaus amžiaus žmonėms, o ypač sergantiems Parkinsono liga, širdies bei kraujagyslių ligomis, osteoporoze, osteochondroze ir kt. Vaikštant su lazdomis sunaudojama 50 % daugiau energijos nei įprastai vaikštant, ir į darbą įtraukiama 90 % kūno raumenų masės, todėl stiprinami raumenys, deginami riebalai, gerėja kraujotaka ir nuotaika. Mat, po pusvalandžio vaikščiojimo su lazdomis pradeda skirtis hormonai – beta-endorfinai. Labai svarbu nevaikščioti susikūprinus, neįtempti pečių juostos raumenų ir tinkamai parinkti lazdų ilgį. Naudojant netinkamo ilgio lazdas gali pradėti skaudėti nugarą. Rekomenduojamas lazdų ilgis = ūgis centimetrais X (O,68-0,75), bet stengtis nepasididinti. Geriausia kiekvienam pasirinkti pagal save taip, kad laikant ranką ant lazdos, alkūnė būtų virš dubens, ir nykštys negali būti aukščiau nei alkūnė. Priešingu atveju kils noras kelti pečius, ir atsiras įtampa pečiuose. Šiaurietiškų lazdų galima įsigyti sporto prekių parduotuvėse.
Vaikščiojimo technika primena slidinėjimą – statoma į priekį koja ir lazda priešingoje rankoje. Lazdos statomos 45 o kampu su žemės paviršiumi, niekada jų nestatyti vertikaliai. Pečius atpalaiduoti, rankų mostai pirmyn ir atgal turi būti plačia amplitude. Einant dubuo sukasi į vieną pusę, o liemuo – į kitą pusę. Visas kūnas vos vos pasviręs į priekį, galvą laikyti tiesiai, žvilgsnį nukreipti pirmyn. Pradedant žingsnį koją statyti kulnu. Kaip ir kitose sporto šakose krūvį didinti palaipsniui. Daugiau informacijos galima rasti www.nordicwalking.com .
Parašykite komentarą