Girdėjau, kad paskutinė metų diena skirta visų blogų minčių atsikratymui. Gali būti. Tik gal tų blogų minčių nereikia
atsinešti su savimi iki paskutinės dienos. Vis dėlto susumuoti rezultatus galima ir anksčiau, o dar geriau būtų jei blogos mintys iš viso nesiveistų galvoje. O pasirodo ten, toje galvoje, yra toks nedėkingai pilkos spalvos stalčiukas, kurį netyčia palikus pravirą, atsiranda puiki terpė negatyvioms mintims.
Iš naujų metų kiekvienas tikisi kažko naujo. Ne išimtis ir aš. Nors ir suprantu, kad tai yra neįtikėtina, vis vien tikiuosi kažko naujo, kažko ypatingo, kažkokio perversmo savo širdyje, savo jausmuose, savo aplinkos gyvenime. Arba nesitikiu nieko. Nes nemanau, kad persiritus per vienos dienos slenkstį kažkas pasikeistų. Apie visus perversmus ir permainas reikia pagalvoti anksčiau. Nemanau kad per vieną dieną savo pilkąjame stalčiuke sugebėsime padaryti idealią tvarką.
Tiesiog dabar gimė idėja išdėlioti save į 365 gabalėlius ir kiekvieną ateinančių metų dieną vėl kantriai klijuoti gabalėlį prie gabalėlio į bendrą visumą. Ir ne bet kaip, o rūpestingai derinant kraštinę prie kraštinės, jeigu reikia, pasukant, paverčiant, pritaikant. Panašiai kaip močiutė kepdavo duoną ant ajerų – visada su daina, visada susikaupusi, atsargiai paglostydama ir atidžiai apglaistydama nelygumus bei stačius kampus. Ir kaip močiutė mokėjo džiaugtis iškepusiu, ajero ir rugio kvapą skleidžiančiu savo kūriniu, taip gale kitų metų kiekvienam mūsų bus džiaugsmas pamatyti save kitokį, suklijuotą savo rankomis, bet su meile, spinduliuojančia iš vidaus. Spinduliuojančia gėriu ir šiluma. Sau ir visiems aplinkui. Kai suprasime, kokia vertybe kiekvienas esame, išmoksime vertinti ir kitus.
Banalu, bet gale metų įprasta linkėti. Tad pirmiausiai linkiu Jums ir Jūsų šeimoms smagiai sutikti naujuosius ir kad jie nebūtų blogesni už šiuos. Linkiu saulės bent pusę metų – tai gyvybės eliksyras, be kurio neišgyventume. Be saulės ir derlingiausia žemė būtų bevaisė. Dar linkiu tigro stiprybės ir sveikatos, auksinės kantrybės ir atjautos, meilės neblėstančios, kūrybinės ugnelės negęstančios. Linkiu, kad viso to užtektų visoms 365 dienoms.
Šioj žemėj daug kas keista, netikėta,
Šioj žemėj daug kas miela ir brangu,
Todėl palikim teisę džiaugtis ir kentėti,
Palikim teisę būti žmogumi.
Tad sušilkime visi prie žmogiškumo laužo –
Ir tie, kurie linksmi, –
Ir tiek, kurie liūdni,-
Ir šitos šilumos lyg duonos
Atsilaužkim
Ir būsim sotesni,
Ir būsim geresni.
Pamėginkime būti geri,-
Geri žolei ir medžiams,
Geri paukščiams ir žemei
Ir, jei galim, pamėginkime būti geri žmonėms.
Parašykite komentarą