Gyvendami šiandieniniame pasaulyje prisitaikome prie šiuolaikinės civilizacijos. Gyvenimas pilnas įvairių tradicijų ir papročių, kurių nemaža dalis jau pamiršta. Labai svarbu įvertinti tradicinės kultūros reikšmę, padėti ją suvokti ne tik dabarties, bet ir ateities kartoms. Mūsų protėviams Lietuva buvo gerbiama ir šventa žemė, vadovaudamiesi žmoniškumu, patriotizmu ir drąsa, lietuviai išliko daugelį šimtmečių. Pagarba kultūros paveldui ir jo išsaugojimas padės lietuvių tautai išlikti gyvybingai. Kiekvienas pilietis gali padėti išlaikyti tautos gyvastį. Atsigręžkime į praeitį, kai mūsų žemėje, ilgai gyvenę protėviai stengėsi suvokti juos supantį pasaulį. Stengdamiesi įprasminti savo būtį, jie sukūrė paveldą: kalbą, pasaulėžiūrą ir meną. Visa tai tebėra mūsų dalis. Anot Marijos Gimbutienės, tai, kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Lietuvių tikėjimas – tai baltų, senasis tikėjimas, kuris neturėjo nei pranašų, nei pradininkų. Būdamas seniausiu tikėjimu Pabaltyje, jis neturi aiškiai užrašytos istorijos. Į senąjį tikėjimą žiūrėta priešiškai ir bandyta jį sunaikinti. Pirmosios žinios apie dievus pasirodė 13a., taip pat įvairi informacija plito iš raštų ir misionierių. Lietuvių ir latvių mitologiją padeda pažinti istoriniai dokumentai, o pati tautosaka yra nepaprastai vertinga: tai dainos, pasakos, sakmės, mįslės, užkalbėjimai bei patarlės. Baltai savitai ir įdomiai suvokė juos supantį pasaulį. Žmonėms jau nuo seno rūpėjo pasaulio atsiradimas ir kokia jo prasmė. Baltų Dievai buvo kūrėjai, apie kuriuos sukurta daug sakmių. Dievas Kūrėjas turėjo daug vardų: Praamžius, Perkūnas ir neretai Prakorimas. Dievas Senelis – tai žmonių mokytojas, kuris, kaip buvo tikima, pasirodydavo keliaujančio senelio elgetos pavidalu. Žemyna vadinta derlingumo Deive bei Mirusiųjų Motina. Laima – gimimo ir likimo Deivė. Buvo tikima, kad Laima verpia ir audžia žmogaus gyvenimą it siūlą, todėl jos simboliu laikomas varpstelis. Žaltys ir gyvatė laikyti namų, židinio, sveikatos ir vaisingumo dievybėmis. Miško globėja – Medeina. Gabija – ugnies ir namų židinio sergėtoja, Laumė ir Giltinė nešdavo mirtį. Baltai tikėjo, kad Lietuvą globoja Perkūnas. Jo garbei Vilniuje ruseno amžinoji ugnis. Senojoj baltų pasaulėžiūroj didelis dėmesys skiriamas šventumui: visi medžiai, upės, akmenys ir šaltiniai yra šventi. Buvo tikima, kad gamta yra gyvybė, pati religija – gyvybės tikėjimas. Todėl gamta mylėta, saugota, tausota ir ginama. Žmogus – tai gamtos dalis, jis yra visiškoje darnoje ir santaikoje su ja, o pastarojo likimą valdė dievai ir gamtos dėsniai. Kiekvienas gamtos lopinėlis, ypatingai žemė, buvo laikoma dvasinga ir išmintinga. Būtent gamta žmogui teikė galių ir stiprybės, tačiau tam, kad jų gautų, reikėjo atlikti ritualus ir apeigas: pavyzdžiui Žemės gerbimo apeigos, kurios metu buvo bučiuojama Žemė, duodama priesaika ir atsiprašoma už nedorą elgesį. Žemėpačio (gyvenamosios vietos dievybės) apeigoms aukodavo miltus ir grūdus, ant aukuro dėdavo duonos kepalą ir alaus ąsotį. Įvairių apeigų metu didelę reikšmę turėjo vanduo ir ugnis, nes vanduo buvo gyvybės pradžių pradžia, o kiekvienuose namuose ugniakuras simbolizavo šeimos ryšį. Dainos ir giesmės įgaudavo šventumo galią gerbimo apeigose. Dainos – tai baltų šventraštis. Dainoje slypi prasmė, tikėjimas ir savojo „Aš“ radimas. Svarbi tradicija buvo gyvųjų ir mirusiųjų ryšys. Mirusieji, tapę laukų globėjais, jungdavosi su gyvaisiais per žemę ir gamtą. Baltų tradicijoje iškyla sielos ir vėlės sampratos. Siela – tai gyvybinga jėga, ji Žemės nepalieka, o įsikūnija į gamtos elementus. Vėlė – tai mirusiųjų egzistencija, vėlės kartais lankydavo gyvuosius. Senojo tikėjimo žmonės, jausdami mirtį, daug dėmesio skirdavo mirusiems artimiesiams, taip ruošdamiesi išėjimui. Baltai itin gerbė giraites, jas taip pat laikė šventomis. Šventosios giraitės buvo vadinamos alkais. Iš alkų žmonės nieko neišsinešdavo, nei medžių, nei sudžiūvusių šakų, svetimi neprisiartindavo. Giraitėse rengdavo aukurus ir aukodavo aukas. Kiekvienas kaimas turėjo gamtos alką, Lietuvoje jų yra nepaprastai daug. Tik žyniai galėjo paskirti vietą, kuri bus šventa. Žynys pasninkaudavo ir šaukdavo Dievą, kad jis atvyktų į jo išrinktą vietą ir ten apsistotų. Buvo tikima, kad įsikūnijęs į medį Dievas teiks žmonėms pagalbą. Baltai turėjo įvairių tradicinių švenčių, tačiau jų suvokimas nuo krikščioniškosios filosifijos labai skiriasi: Kūčios yra šeimos ir namų šventė, kurios metu melsdavosi požemio ir vėlių dievybėms. Kalėdos simbolizuoja sugrįžtančią saulę, galima linksmintis tik antrąją Kalėdų dieną, nes pirmoji būta poilsio diena. Trys karaliai vadinti Kūčelėmis, o Velykos sietinos su mirusiųjų lankymu, margučiai nešami ant kapų. Tiesa, margučius margindavo ir per tradicinę Jorės šventę, kuri skirta prikelti augmeniją, žemę ir pagerbti gyvulius.
Gegužės mėnuo baltams buvo augančios gamtos laikas. Jis neretai vadintas berželiu, sėtiniu, žiedų mėnesiu. Gegužės mėnesio pavadinimas prigijo dėl gegutės kukavimo, kuris reiškė pranašišką Gamtos ir Laimos balsą. Šį mėnesį buvo rengiamos gegužinės ir gerbiamos motinos.
Senasis baltų tikėjimas ir pasaulėžiūra nėra užmiršta, šiandien jį pratęsia „Romuva“(reiškianti ramybę, santaiką, šventumą), kuri laikoma kaip netradicinė religija. „Romuva“ įtraukia žmones, kuriems yra priimtinas senasis lietuvių tikėjimas, taip pat ji pripažįsta ir įkūnija nemažai Marijos Gimbutienės įdėjų. Šį religinė bendrija propoguoja senąsias baltų tradicijas, rengia šventes ir apeigas. Bendrijai vadovauja Krivis Jonas Trinkūnas. Romuviečiai pasisako už darną, protėvių gerbimą, gamtos kultą, senųjų dievų garbinimą, gyvybę ir principą „Nedaryk to, ko nenorėtum, kad tau darytų“. Senasis tikėjimas yra šių žmonių gyvenimo kelias. Visgi iki šių dienų lietuviams turėtų išlikti pagarba liaudies dainoms, duonai, tradicijoms. Senoji pasaulėžiūra išmintinga ir verta, kad ja didžiuotųsi.
Parašykite komentarą