Senis – neslėpsiu, kad šis žodis užstrigo ir užsiliko mano galvoje, skaitant vakarykščius draugauki.me straipsnius.
Ankstyvo vaikų atskyrimo nuo tėvų, ar atsikratymo vienų kitais motyvai yra seni kaip ir mūsų pasaulis. Lygiai kaip sena pagarba vyresniam žmogui, seniui. Nes senas, tai reiškia patyręs, žinantis, suprantąs. Kultūros ir regiono klausimas, ar ne?
Prisminus senį, gyvenusį prie jūros, šis žodis tarsi pateisina savo spalvą. Moteriškė siuntinėjanti ir reiškianti kaprizus savo antrajai pusei reiškia gana aiškų ir konkretų požiūrį į savo artimąjį: pagarbos neverta, užgaidas tesugebanti tenkinti žmogysta, kuri neatsikalbinėdama, nuleidusi galva vykdo paliepimus. Tikras senis, ar ne?
Vienus seniais paverčia piktosios namų šeimininkės, bet savarankiškai pasirūpina tokiu įvaizdžiu. Juk neretai tiesiog intuityviai pasakome eidami gatve: „Žiūrėk, senis!” Senių iš tiesų yra daug ir jų įvairių tipų. Kaip mokslininkai pasakytų, skirtingi žanrai tiek pagal kilmę, tiek pagal regioną, tiek pagal socialinį statusą ir pan. Aš ir pats kartas jaučiuosi Seniu ir žinau, kad taip mane suvokia kiti. Bet kitą dieną, žiūrėk jau „ponas”. Ironiška girdėti tiek „ponas”, tiek – patikėkite – „senis”.
Žinau, kad žodžiai gali daug reikšti ir versti kalnus. Bet apie kalbą, žmogaus išradimą, aš nemėgstu būti ir niekada nebūsiu kategoriškas. Kaip sakė vienas mano mėgstamiausių filosofų Liudvigas Vitgenšteinas: „Tai, kas apskritai gali būti pasakyta, gali būta pasakyta aiškiai; o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.”
Parašykite komentarą