Netgi pačioje neutraliausioje interneto užuovėjoje tokioje kaip draugauki.me – kuri lieka nepastebėta madingiausių lietuviškosios interneto erdvės apžvalgininkų ir apskritai yra ignoruojama didžiosios interneto bendruomenės, kuriai pagyvenusių žmonių pavargusios mintys ir nuomonės yra tolygios tamsiai ir gūdžiai rudens nakčiai, iš kurios nėra kelio į madingus podiumus, aktualias ir progresyvias technologines naujoves bei rafinuotai aptariamas politikos ir ekonomikos vietas bei didžiajai daliai šiaip taip persiritusių į savo lemiamąją gyvenimo atkarpą, bet niekaip negalinčių su tuo susitaikyti (todėl vienintelis kelias privengti visko, kas gali būti vienaip ar kitaip susiję su pagarbiu amžiumi) žmonių – buvo pastebėta NEPAGARBA SKAITYTOJUI, tiksliau netiesioginė pagarba vieniems ir rodomas dėmesys ir nuolankumas kitiems. T.y. ne kas kita, kaip žmonių sudalijimas į tam tikras kategorijas.
Arba dar paprasčiau kalbant, vieni pasijuto runkeliais, o kiti elitu. Nežinia kurių daugiau ir nežinia, kurie geriau jaučiasi tokiais vadinami. Nepažįstu nei vienos šiuolaikinės žvaigždės, žymaus politiko ar miesto mero, nei garsaus mokslininko ar klestinčio verslininko. Tarp mano pažįstamų tėra keletas smulkųjį verslą turinčių žmonių ir keletas eilinių univesiteto dėstytojų. Mano pažiūros yra atviros ir viešos, rašau apie tai, ką mąstau, kuo žaviuosi ir kas mano akimis yra keistina. Pats visą gyvenimą buvau eiliniu tarnautoju. Karjeros aukštumų nepasiekiau, tačiau džiaugiuosi kaip nugyvenau ir esu tuo patenkintas. Ar tai JAU priežastis mane priskirti elitui ir pasijusti runkeliu? O gal čia aš runkelis?
Galbūt įsižeisti padeda tai, kad draugauki.me suteikia laisvę pasisakyti visiems? Mūsų puslapiuose galima surasti visiškai tarpusavyje prieštaraujančių nuomonių, kurioms niekuomet nelemta rasti kompromiso, tačiau jos yra išsakytos ir egzistuoja viena šalia kitos. Skirtingų nuomonių šalininkai ne kartą siūlė šalinti oponentų rašliavas ir prašėsi šalinami patys. Pavykdavo įtikinti, sutaikyti, padėti suvokti, kad internetas yra atviras visiems ir niekas niekam kenkti nenori – tiesiog visi reiškia savo nuomonę. Ar tai žmonių skyrimas į elitą ir runkelius?
Taip, Gintautas dominuoja ir didžiąją draugauki.me dalį rašo pats (amžinas ačiū visiems rašiusiems ir teberašantiems), todėl neabejoju, kad jis atskleidžią savo pasaulėžiūrą, kuri turi trūkumus, prieštaravimus, atskleidžia asmenybės ribas, kūrybinius defektus ir pan. Bet tai tėra vieno vienintelio žmogaus nuomonė, kuris nepaisant visko nori turėti ir išlaikyti draugauki.me ir ateityje, nors pagalbos pastaruoju metu niekas labai ir nesiūlo. Bet aš ir nesiskundžiu dėl to ar ne? Ar tai, kad nedejuoju ir kalbu taip, kaip rodo mano akys, ausys ir kitos suvokimui padedančios juslės reiškia, kad aš pataikauju vieniems ir privengių kitų? Tai rodo, tik mano vienintelio, elementarios interneto bendruomenę sudarančios dalelės, suvokimą ir nuomonę. Negaliu aš septynias dienas per savaitę rašyti apie grožį ir taiką. Pasaulis yra įvairus. Ir jis kitoks kasdien. Jeigu turėčiau šešis pagalbininkus, tai tą vieną vienintelę septintąją savo rašymo dieną būtinai parašyčiau ką nors tik apie darną ir šviesą. Ar mano atvirumas suskaido skaitytojų ratą į runkelius ir elitą?
Negaliu rašyti ir gyventi kasdien taip, kaip gyvenau vakar. Man įdomu patirti ką nors naujo, sužinoti ką nors naujo, išbandyti ką nors naujo, patinka skaityti, domėtis, sekti naujienas, klausytis pačių įvairiausių idėjų ir nuomonių. Suprantu, kad daugeliui tokie dalykai atrodo nebūdingi ir nereikalingi pensininkui. Sėdėk geriau ramiai ir stebėk. Pakaks. Galbūt tai atveria galimybę pasijausti runkeliu? Tikra tiesa. Visuomet toks jaučiuosi, kai klausausi už save protingesnio, sumanesnio ir daugiau pasiekusio žmogaus. Bet klausausi su pagarba ir noriu ko nors išmokti, jeigu MAN aukštesnė jėga suteikė tokią galimybę ir niekuomet nepasakysiu tokiam žmogui, kad jis mane pastatė į runkelio vietą. Priešingai, jis juk tai žino puikiai ir pats ir tai žinodamas norėjo mane praturtinti ir būti man naudingas.
Nežinau, kas dar gali atskirti vienus žmones nuo kitų šiame įraše paminėtų dalykų. Aš pasakoju savo istoriją, apie save ir apie tai, ką matau aplink save. Ir pasakosiu ateityje, nes man patinka kalbėti. Ar tai gali atskirti grūdus nuo pelų?
Žinoma, jeigu pasakoju apie picą, tai tuo metu nepasakoju apie manų košę. Tai ir yra nepagarba košei.
[/caption]
Parašykite komentarą