Tęsinys. Skaitykite pirmąjį rašinį.
Tęsiame pasakojimą apie skirtingų kultūrų puoselėtus ir sukurtus pomirtinio pasaulio vaizdinius. Kai kurie iš jų verčia permąstyti daugelį šiuolaikinio gyvenimo aspektų, kurie didžiąja dalimi yra orientuoti tik į tai, ką matome prieš savo akis. Visa, kas keičia žmogaus substanciją, jo ryšį su pasauliu ir laiku yra svetima ir nutolę nepasiekiamais atstumais. Bet žmogus juk nepasikeitė – jis išliko toks pat trapus ir laikinas.
Indijos arijų religija vedų laikotarpiu
Vedos yra sakralinis arijų genčių literatūros kūrinys, kuriame buvo užfiksuoti įvairūs to meto religinio, ekonominio, socialinio gyvenimo bruožai, taip pat filosofinės idėjos, mitologija, istorijos ir praeities niuansai. Jose taip pat kalbama ir apie pomirtinį pasaulį. Seniausioje ir žinomiausioje knygoje „Rigvedoje” mirusieji vadinami pitarah („tėvais”). Jiems kaip ir dievams buvo aukojamos aukos. Iš jų tikėtasi sveikų vyriškos lyties palikuonių. Aukščiausiame danguje šie protėviai puotauja kartu su mirusiųjų valdovu Jama. Mirusysis pas Jamą patenka „protėvių keliu”. Jama buvo pirmasis, kuris šiuo keliu pasiekė mirusiųjų pasaulį ir todėl jis tapo jo karaliumi. Mirusiųjų karalystė buvo įsikūrusi požemiuose, Pietų pusėje. Tai buvo priešinga vieta Šiaurėje esančiam dangiškajam dievų pasauliui. Tačiau vėliau ir Jamos buveinė buvo perkelta į dangų, o požemiai tapo vieta nedorųjų vėlėms.
Rigvedoje sakoma, kad, žmogui sudarantys elementai po mirties grįžta iš ten kur atėję: kūnas grįžta į žemę, kraujas – į vandenį, kalbėjimas – į ugnį, kvėpavimas – į vėją, žvilgnis – į Saulę. Tačiau visi šie elementai dievų valia grįžta į mirusiųjų pasaulį ten sukurdami naują mirusiojo „kūnišką” pavidalą. Kaip matome, tai gana neįprasta ir sudėtinga mirties transformacija.
Atharvavedoje ir Upanišadose protėvių kelias vėlėms tampa dar sudėtingesne kelione: per aukų dūmus, per naktį, per laiką, kai išnyksta Mėnulis, per eterį, rūką, vėją, lietų kol vėl grįžta į žemę ir įsikūnija naujuose kūnuose. Rigvedoje ir Vedų keturknygėje gimsta viena svarbiausių vėlesnėje kultūroje karmos idėja. Kharman reiškia visų žmogaus žemėje nuveiktų poelgių rinkinį, kuris lemia būsimąjį gyvenimą.
Graikai
Graikai žmones laidojo molinėse statinėse – pituose, arba moliniuose sarkofaguose – larnakose. Mirusįjį lydėdavo gana gausios įkapės: maistas, ginklai, papuošalai, aliejinė lempelė, turinti apšviesti kelią tamsiuose požemiuose. Iki Homero mirusieji buvo deginami. Pats Homeras taip pat nemini kitokio laidojimo būdo. Vėliau imta laidoti dviem būdais, taip pat ir nesudegintus mirusiuosius.
Mirusiųjų buveinė, Hadas, buvo požemiuose. Tai tamsi ir niūri vieta, joje baigiasi vanduo. Achilo vėlė Odisėjui prasitaria, kad ji verčiau tarnautų žemėje paskutiniam vargšui nei viešpatautų Hade. Vėlės šiuose baisiuose požemiuose klaidžioje kaip šešėliai, praradusios atmintį. Tik kraujo auka joms leidžia trumpam atgauti atmintį. Tačiau nepaisant Hado niūrumo yra dar baisesnė vieta, esanti žemiau jo – Tartaras. Čia baudžiami piktieji. Tik labai nedidelė žmonių dalis, dažniausiai nusipelnę dievams ar didvyriai, patenka į Eliziejų ar Eliziejaus laukus, kur yra amžinas pavasaris ir gyvena dievai.
Romėnai
Kadaise romėnai tikėjo, kad sielos kyla iš Jupiterio ir po mirties grįžta pas jį. Tačiau lygiagrečiai vyravo tikėjimas, jog mirusiųjų vėlės plevena ore ir gali arba padėti arba pakenkti gyviesiems. Ypač bijota netinkamai palaidotų mirusiųjų vėlių. Jos buvo vadinamos larvomis arba lemūrais, joms palenkti į savo pusę buvo skiriami atitinkami ritualai.
Neabejojama, kad senieji Italijos gyventojai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, turėjo jam skirtą vietą, tačiau konkretesnių šaltinių įrodymams trūksta.
Keltai
Vienas įdomesnių fragmentų iš keltų palikimo, tai druidų mokymas apie reinkarnaciją. Antikos autoriai stebėjosi tokiu sudėtingu keltiškuoju filosofiniu principu ir jį grindė pitagoriečių įtaka. Tikriausiai keltų, indų ir graikų protėviams buvo žinomi bendri indoeuropietiški reinkarnacijos motyvai, todėl jie galėjo atsirasi net ir į Europos šiaurę nutolusiose tautose.
Tačiau keltiškoji sielų kelionė buvo labiau paplitusi tarp dievų ir didvyrių nei masinis reiškinys, kalbant šių dienų žodžiais. Reinkarnacijos dėka jie galėjo praleisti tam tikrą laiką iki vėl sugrįžtant ir iš naujo įsikūnijant žemėje. Praėjus pirmajam Airijos užkariavimui Tuanas Mac Cairillas 300 metų gyveno šerno pavidalu, po to – sakalo, dar vėliau – lašišos. Airijos karalienė suvalgo šią sužvejotą lašišą, pastoja ir pagimdo sūnų, Tuaną. Šis jau iš anksto žino, kas nutiks Airijoje iki šv. Patriko laikų.
Dažniau buvo tikima laimingu pomirtiniu gyvenimu, kuris tęsiasi Laimingųjų arba Moterų salose, esančiose Vakaruose, Atlanto vandenyne. Šiose salose nuolat šviesu, šilta, gera, viskas žydi, groja puiki muzika, vyksta puotos, žaidimai ir mylimasi.
Prokopijas Cezarietis „Užrašuose apie gotų karą” pasakojo, kad palei britų salų pakrantę (tikriausiai buvo turima omenyje vakarinė pakrantė) išsidėstę labai daug kaimų, besiverčiančių žvejyba bei žemdirbyste. Jie yra frankų valdiniai, tačiau mokesčių niekuomet nemokėjo dėl dar vienos jų turėtos prievolės – vėlių pervežimo. Tam gyventojui, kuriam ateina eilė sekančią naktį plukdyti vėles, sutemus eina į savo namus ir ramiai atsigulę laukia keleivių. Vidurnaktį pasigirsta beldimas į duris ir neregimas balsas pakviečia į darbą. Jis skubiai atsikelia ir nesuprasdamas kokiu būdu paklūsta, skuba link pakrantės. Čia pamato kelionei paruoštas svetimas valtis. Įlipęs pamato, kad valtis įgrimzdusi iki borto krašto, jog atsargos nelieka net per pirštą. Tačiau žmonių valtyje nesimato. Valandą plaukę, jie pasiekia Moterų salas (nors Cezarietis veikiausiai supainiojęs minėjo Brittia salas). Nors kai plaukia panašų atstumą savo valtimis, jiems prireikia vienos dienos ir vienos nakties. Salos pakrantėje valtis ištuštėja ir iškyla iš vandens. Nors vėlgi nesimato nei vieno žmogaus, valtininkas girdi iš salo sklindančius balsus, sveikinančius atvykėlius vardais ir titulais, vadintais, gyviems esant. Patys irkluotojai tuo pat skuba plaukti atgalios.
Taigi keltų pomirtinis pasaulis ne abstrakčioje erdvėje o tiksliai lokalizuotas geografine prasme.
Parengta pagal Gintaro Beresnevičiaus “Religijų istorijos metmenys” (Aidai, 1997 m.)
Parašykite komentarą