Vakar Statistikos departamentas pranešė, jog „išankstiniais duomenimis, 2009 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 934,2 tūkst. asmenų, gaunančių bent vienos rūšies pensiją. Jie sudarė 28,1 procento šalies gyventojų. Beveik du trečdaliai pensijų gavėjų buvo moterys.”
Pasaulis juda link sudėtingų socialinių problemų. Dar niekada žmonių planetoje nebuvo tiek pagyvenusių ir remtinų žmonių, kuriuos turi išlaikyti likusioji – nuolat mažėjanti – dalis. Arba, kitaip sakant, valstybė, kuri privalo didinti darbingo amžiaus žmonių našumą, sugebėti išgauti iš šių žmonių vis didesnę jų sukuriamą pridėtinę vertę, protingai investuoti ar dar kaip nors kitaip verstis per galvą, kad mes, senjorai, ramiai miegotume ir lauktume kitos dienos.
Pasilieku prie išsakytų savo minčių ankstesniuose straipsniuose: „Pensininkų gretos mažėja”, „Senjorai – žmonės iš praeities”. T.y. tokie terminai kaip „rami senatvė”, „užtarnautas poilsis”, „pagarbus amžius” gretai išnyks iš žmonių kalbos. Likę jauni žmonės nebepajėgs sukurti gerovės vyresniajai kartai. Besistengdami jie patys anksčiau laiko pasens, neteks jėgų ir atsidurs tarp remtinų žmonių gretų.
Savaitgalis yra prastas laikas niūrioms išvadoms, bet puikus metas pamąstyti, kaip viskas gali atrodyti netolimoje ateityje. Galima atiduoti viltis medicinai, kuri sugebės dar ilgiau gaivinti ir atnaujinti jėgas senstančiame kūne, kuris galės ilgiau išlikti darbingas. Galima tikėtis kokių nors technologinių inovacijų padedančių protingai ir efektyviai išnaudoti vyresnių žmonių energijos likučius – tarkime, bus sukurti pažangūs prietaisai, valdantys sudėtingus procesus, tačiau paprastai prižiūrimi senjorų namų sąlygomis. Galima pagalvoti ir apie kokią nors gamtos išdaigą ar pasaulio istorijos posūkį. Juk šiandien šeštadienis.
Parašykite komentarą