Maniau, kad tie laikai seniai jau praeityje. Pasirodo, klydau.
Mano krikšto dukra neseniai pakeitė mano įsitikinimus ir sugrąžino laiku atgal. Ji gyvena nedideliame bute viename iš tų šiuolaikiškai simpatiškų naujos statybos daugiabučių. Buvo įdomu išgirsti, kas yra namo bendrija, ką ji veikia ir kokias realias išraiškas demonstruoja laiptinės gyventojų kasdienybėje.
Žinoma, tai nėra taisyklė ir nereikėtų priimti kaip visuotino reiškinio. Vienok, mano giminaitei pasisekė – nepasisekė (rinkitės, kas kam arčiau prie dūšios) labiau nei kitiems naujakuriams. Neduoda jai ramybės tie kaimynai. Nei muzikos garsiai klauso, nei durimis tranko, nei laiptinėje šiukšlina (priešingai – visuomet tvarka), ir pasisveikina visuomet ir pakalbina. Atrodo, sakytum, kad gyveni su didele ir be galo nuostabia šeima.
Tačiau yra vienas įdomus ir keistas niuansas. Kaimynėlių polinkis skolintis tam tikrus maisto produktus mikro dalimis. Vienam to pritrūko, kitam ano, trečiam dar kažko. Eina vienas po kito šniūrais, beldžias į duris, dėsto savo prašymus, kaip būtų malonu, kad pagelbėtų, nes vat ėmė ir pritrūko trijų sorų kruopų. Keletas paskutinių apsilankymų buvo su tokiais tikslais (deja, bet viskas būtent taip ir buvo):
- „Gal galite paskolinti šaukštą majonezo?” Mano dukterėčia, nesuprasdama tokio ašarojimo ir neįsivaizduodama, kaip galima duoti „šaukštą” majonezo, davė visą turėtą, ką tik pradarytą indelį. Negi terliosiesi su tuo šaukštu, save statysi į keistą padėtį ir iš žmogaus tyčiosies? Istorija tuo nesibaigė, už geros valandos beldimas į duris ir majonezo stiklainio grąžinimo procedūra bei gausios padėkos pagelbėjus ir netgi paragavimui kažkoks kulinarinis šedevras lėkštėje (kurią – naujas vargas – reiks kažkaip grąžinti, o grąžinant irgi reikia kažką į lėkštę įdėti, ar kaip ten?).
- Nepraėjus nei kelioms dienoms, skambutis į duris. Kitas kaimynas su klausimu: „Gal turite paskolinti majonezo? Darau baltą mišrainę ir pritrūko.” Dukterėčia minėjo, kad ši savaitė buvo pati įsimintiniausia skolinimų virtinėje. Gerai, kad majonezą buvo grąžinus ana kaimynė, tai šiai buvo pasiūlytas dar nė pusės nepasiekęs likutis iš didžiosios raidės. Ačiū Dievui, ši kaimynė nesugalvojo grąžinti indelio su baltos mišrainės likučiais viduje.
- Laikas teka sava eiga, dienos eina ir staiga vėlyvą metą – jau ir pižama spėta užsivilkti, ir mintys pradeda laisviau tekėti, ir pirmieji miego fragmentai apsilanko – tik staiga skambutis į duris. Giminaitė pagalvojo, kad dabar jau tikrai kažkas kam nors nutiko, gal kas skubaus. Atidaro duris, o ten: „Atsiprašau, gal galit paskolint penkis šaukštus cukraus?” Vienintelis teigiamas šios istorijos aspektas yra tas, kad dukterėčia nemiegojo ir jos neprižadino, bet pasiutimo – pasakojo – buvo daug. Vos neišgrūdo pro duris kaimynėlės. Visgi šiais laikais žmonės moka tvardytis ir 22.00 val. ji sėkmingai įpylė pusę cukrui laikyti skirto indo (Apie 500 g, nes vėlgi, kaip galima žmogui duoti tiesiog penkis šaukštus cukraus? Jei turi daug, duodi pusę, to ką turi. Jeigu turi mažai, atiduodi viską.) į kaimynės lėkštę ir palinkėjo geros kloties.
Aš visiškai palaikau krikšto dukrą. Nematau prasmės ir įžiūriu elementaraus elgesio ir padorumo stoką tokiuose prašinėjimuose. Na, suprantu, jeigu mažas vaikas staiga susirgo ir reikia vaistų (ir tam yra budinčios vaistinės) ar kažkokios skubios pagalbos. Bet jeigu man pritrūko vieno ryžio ir trijų spagečių – dėl to trukdyti kaimynus? Iš kitos pusės aš visuomet pasižiūriu, ar viską turiu prieš pradėdamas gaminti. Ir nesiimu, jeigu neturiu ar jeigu tingiu nuvažiuoti įsigyti. Arba, kaip vakar pasakojau, neturėjau reikiamų dalių, tai kepiau pyragą be kremo – ir toks gerai, jeigu išties nori. Įsivaizduojat, nueinu ir sakau: „Sveikučiai, labai labai labai atsiprašau, kremą pyragui darau, gal netyčia turite šiek tiek Philadelphia sūrio?”
Nors ilgus dešimtmečius pragyvenau anais laikais daugiabutyje, netgi tuomet tokių kultūrinių reiškinių patyriau tikrai nedaug ir net buvau pamiršęs apie tokį komunikabilumo fenomeną. Pasirodo jis gyvas ir netgi tarp jaunų žmonių. Bijau tik pagalvot, jeigu pasakai, kad neturi cukraus. O juk taip gali būti, kai kas antras vegetaras ir veganas, ar šiaip sveikatos puoselėtojas ar turi tik brangaus rudojo cukraus, kuriuo dalintis visai nesinori. Užrūstint greit gali tokį kaimyną. Ir šiaip neįsivaizduoju atsiprašinėjimo procedūros dėl penkių šaukštų cukraus neturėjimo. Kažkokiu naftalinu, nekultūra, sovietiniu socialumu dvelkia.
Parašykite komentarą