Štai jau praėjo sausio 13-osios minėjimas. Tikriausiai sutiksit, kad daugeliui Lietuvos gyventojų ši diena nelabai kuo išsiskiria iš kitų metų dienų. Daugelis apie šią dieną greičiausiai pagalvojo, kad ji sutapo su savaitės diena, t.y. penktadieniu. Be to, dar pilnatis, todėl diena pranašinga, 0 galbūt net raganiška. Tad kai kas puolė žiūrėti horoskopus.
O kad 21-ieneri metai jau praėjo po siaubingų įvykių Vilniuje – ar daug kas prisiminė? Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau. Kas vyksta? Ar tie žmonės budėję prie svarbiausių Lietuvai objektų ir paaukoję savo gyvybes 1991 metų sausio 13 –osios nakty mums nebeįdomūs, pamiršti, netikri…?
Problema čia ne viena. Viena jų – tai žmonės, žmonės vyresnės kartos, kurie išgyveno tuos įvykius: ar tai patys stovėję gyvose grandinėse ar tai laukdami nors mažiausios žinutės per radiją, jog sužinotų, kas vyksta tuo metu sostinėje. Šios patriotiškiausios visuomenės gretas retina, deja, neišvengiama mirtis. Viduriniosios kartos atstovus daugelį apėmė abejingumo epidemija. Manymas, jog ta laisvė iškovota, tačiau ne tokia, kokios jie tikėjosi: nepripildo kišenių auksiniais, pilvai netinsta nuo persivalgymo ir panašiai. Jauniausioji karta tų įvykių nematė, arba buvo dar per jauni, jog tai suprastų ir patriotizmo jiems tikrai neįkvepia jų tėvai, galimai apsirgę abejingumu. Jaunimo tarpe pasisakyti, jog esi Lietuvos patriotas tai yra lygu likti nesuprastam, o gal net pašieptam. Labai daug kalbama, kad jaunąją kartą labai įtakoja globalizacija, kosmopolitizmas, individualizmas, o patriotizmas savo šaliai tampa tam tikra „stagnacija“. Ar iš tikrųjų taip yra?
Jaučiate, lyg permestume kaltę kažin kokiems pasauliniams procesams dėl patriotizmo nykimo, bet jokiu būdu ne sau. Galima lengvai patriotizmo nykimu apkaltinti esamą valdžią, ekonominį sunkmetį, gerai gyvenantį kaimyną ir t.t. Norisi tada tų žmonių paklausti: kaip manote, kodėl toks stiprus patriotizmas yra ir nemažėja kad ir mūsų kaimyninėse šalyse Rusijoje arba Lenkijoje. Tyrimai rodo, jog patriotizmas tose šalyse gerokai aukštesnis nei Lietuvoje. Nejau manote, jog jų neveikia tie patys veiksniai kaip ir mus, ar jie nepergyvena įvairiausių permainų?
Patriotizmas gyvena ir mumyse. Tai liudija didinga Lietuvos istorija, seniausia kalba Europoje, tik daugelis mūsų jį suvokia neteisingai. Tai nėra tiesiog materialus pagrindas ar asmeninis komfortabilumas. Tai yra kur kas daugiau, tai – kultūrinis vieningumas, iš kurio atsiranda atsakingumas, sutelkiamumas, gilesnis susikalbėjimas, o bendra praeitis gimdo pagarbą, toleranciją, stiprybę, drąsą, jėgą. Jei į šituos dalykus susitelktume ir mūsų lūpose pasigirstų žodžiai: „Aš esu lietuvis ir kitas lietuvis yra mano brolis, sesuo.” – daugel dalykų pradėtų keistis į gerąją pusę. Juk per solidarumą, pagarbą vienas kitam mes galime pasiekti neįsivaizduojamai daug. Visų pirma reikia pradėti nuo savęs, o po to laukti atsako iš aplinkinių. Negyvenkime sovietmečiu – niekas nieko už mus nepadarys.
Mūsuose geriausiai patriotizmą yra išsaugojusi senesnioji karta. Ji daugiausia yra patyrusi įvairaus gyvenimo, geriausiai supranta abejingumo kainą. Tad norisi pakviesti mūsų senjorus – švieskite tuom, kas yra jūsų viduje ir dalinkite patriotizmo šviesą savo vaikams, anūkams. Idant susiburtume ir nelaikytume vienas kito priešu, bet taptume viena stipria tauta, tokia kokią mums išsaugojo tėvai ir protėviai.
Parašykite komentarą