Lietuviškajame internete teko ne kartą skaityti, kad įvairių rūšių pastą pagyvenusi mūsų šalies auditorija vertina, kaip nepasiturinčių ir vargdienių maistą. Kažin kodėl, ir ar tai tikrai tiesa? (Tai klausimas jūsų komentarams po šiuo dienoraščio įrašu.) Vieną atsakymą turiu: tikriausiai tai atėję iš tų anų „senųjų” ir „gerųjų” laikų, kai „makaronai” buvo viena iš tų prekių, kuriai gauti deficitinėse lentynose reikėjo mažiausiai vargo. Todėl jaučiamės lyg ir atsivalgę ar pagaliau ištrūkę iš makaronų priespaudos ir dabar jų tiesiog nevertiname. Tačiau pats laikas prie jų sugrįžti ir pažvelgti kaip į seną istoriją ir didelį populiarumą šiuolaikinėje virtuvėje turintį produktą. Italų, rytų azijos kultūros neįsivaizduojamos be šio gaminio, turinčio begales įvairiausių formų ir naudojamo tikriausiai visuose valgių tipuose: sriubose, užkandžiuose, pagrindiniuose patiekaluose ar desertuose. Ir jeigu pridėsime tai, kad italų bei azijos virtuvės yra dominuojančios ir be jų neapsieina nei vieno pasaulio miesto centrinė gatvė, tai reiškia, kad ją vertina vertina ir pripažįsta kiekvienas savo mitybą gerbiantis žmogus.
Tai buvo vienas spyris į mūsų, pagyvenusiųjų, požiūrį į šį miltinį gaminį. O dabar kitas: šiandien papasakosiu apie pastos receptą, kurį viso labo sudaro trys sudėtinės dalys: pasta, sviestas ir pasirinktas prieskonis.
Istorija, kaip aš pamėgau tokią pastą, taip pat labai paprasta: nuvykau praeitą vasaros savaitgalį į prie Kauno pilies ūkininkų turgelį ir nusipirkau keletą šalavijo šakelių. Grįžęs namo ėmiau vartyti interneto puslapius, ką galima įdomaus pasidaryti su šia prieskonine žolele. Radau pastos variantą skirtą būtent šalavijui. Recepto sudedamųjų produktų sąrašas tuo ir baigėsi. Prisipažinsiu šis itin paprastas pastos variantas pradžioje mane patį gerokai nustebino, bet nutariau išbandyti:
1. Taigi, išverdame norimą kiekį spaghetti ar kitos jūsų mėgiamos pastos. Turbūt žinote, kad virti reikia tiek, kad pasta išliktų šiek tiek kietoka, o ne visiškai minškta. Bet, kaip sako patys italai, virkite tiek, kiek nurodyta ant pakuotės – ir bus tikrai gerai.
2. Pastai beverdant, keptuvėje išlydome keletą šaukštų tikro sviesto. Sudedame nuskabytus šalavijo lapelius, ant silpnos ugnies patroškiname, kol tampa minkšti ir trapūs, pridedame šiek druskos ir pipirų, bet ne per daug, tiek, kad atsiskleistų pastos skonis ir sustiprėtų šalavijo aromatas, bet nebūtų užgožtas.
3. Dedame išvirusią pastą į lėkštę, užpilame šaukštu pasigaminto šalavijų padažo ir, tiesa, pagal itališką tradiciją, pabarstome tarkuoto kieto sūrio žiupsneliu (parmezanu, džiugu, gouda ar kt.).
Ir ką jūs manote? Tai buvo mano pirmoji rimta pažintis su natūraliu ir šviežiu šalaviju. Tiesioginė pažintis. Naudojant prieskonių mišinius ir įvairius jų rinkinius mes dažniausiai valgome tiesiog mėsą, bulves, kruopas ar pastą. Šiuo atveju aš mėgavausi ne pasta, o šalaviju. Niekad nemaniau, kad tai tokia įdomi ir aromatinga žolelė. Tuo tarpu pasta jai tik padeda atsiskleisti, kadangi intensyvus kvapas ir skonis ragaujant vieną žolelę nuslėptų jos tikrąją vertę. Tiesą sakant, šis minimalistinis virtuvės eksperimentas mane išmokė atkreipti dėmesį į kulinarijos detales, kadangi kažkaip įprasta visko naudoti patiekaluose kuo daugiau ir įvairiau. Bet kuomet susikoncentruoji į vieną akcentą, jis tau atlygina kurkas daugiau nei „prieskonių mišinys žuviai”.
Taigi, baigdamas galiu pridurti, kad toliau vartydamas įvairią skaitmeninę medžiagą, pastebėjau, jog šalavijas gali būti pakeistas įvairiomis kitomis žolelėmis ir tokie pastų variantai yra labai įprasti lengviems gurmaniškiems užkandžiams (žinoma, puikiausiai tiks ir kaip garnyras prie rimtesnių patiekalų). Galite bandyti peletrūną – vienas naujausių mano bandymų. Ir vėlgi, rezultatas? Rašau ir skiriasi burnoje tas išdavikas, siekiantis iš manęs ir vėl pakartoti šį nedidelį virtuvinį šedevrą. Taip pat bandykite su raudonėliu, baziliku ar kitomis įprastomis prieskoninėmis žolėmis. Dar geriau, jeigu turite šviežių.
Parašykite komentarą