Sapnavau šiąnakt sapną – kad sunkiai sergu, esu viena, uždaryta savo namuose it kalėjime… Pasaulis ir jo gyventojai kažkur už sienos – toli ir nepasiekiami… Aš jaučiuosi baisiai vieniša, niekam nereikalinga ir apleista, ir man taip baisu… jaučiuosi, tarsi, būčiau erdvėlaivio keleivis, išėjęs į atvirą kosmosą ir atitrūkęs nuo laivo… o pasaulis lyg tas laivas tolsta nuo manęs… Aš lieku viena begalinėj, šaltoj ir bauginančioj erdvėj… Ir aš meldžiuosi, ilgai ir karštai meldžiuosi: „Viešpatie, padėk man, nepalik manęs vienos, maldauju, nepalik…”
Staiga suskamba skambutis. Atidarau duris, o už durų stovi nepažįstamas jaunas vaikinas, akys jo mėlynos mėlynos ir tokios gilios… „Laba diena”,- sakau. „Ko norėsit?” „Laba diena”,- sako. „Atėjau būti su tavim. Nuo šiol aš tavim rūpinsiuos ir tau visur padėsiu.” Ir šypsosi man tokia gera šypsena… O man mintyse vienu metu tarsi krioklys visas srautas minčių: Man? Padėti? Nesupratau! Kas jis? Iš kur jis? Jis manim rūpinsis? Kodėl? Aš jo juk visai nepažįstu! Ko jis nori? Matyt, pasinaudoti manim! Gal nori mano turto? Ir ką žmonės pasakys? Sakys, va, kokį jauną meilužį įsitaisė! Akių neturėsiu kur dėt…
„Ačiū, bet man jokios pagalbos nereikia!”- net nepajutau, kaip iš lūpų išsprūdo atsakymas. Vaikinas nieko neatsakė, tik tebežiūrėjo į mane tom giliom akim… Ilgai nelaukus, uždariau duris… Tebestovėdama už uždarų durų, klausiausi besileidžiančio žemyn nepažįstamojo žingsnių… Kai trinktelėjo laiptinės durys, man, tarsi, kas per širdį dunkstelėjo… ir staiga išgirdau tėviškai priekaištingą balsą „Juk tu prašei manęs pagalbos!…”
Kai papasakojau šitą savo sapną draugei, ji savo ruožtu papasakojo istoriją apie žmogų, kuris potvynio metu karštai meldė Dievą jį išgelbėti. Pro šalį plaukė valtis, iš jos žmonės šaukė: „Eikš greičiau į valtį, juk matai – vanduo kyla!” Tačiau
žmogelis atsisakė ir toliau karštai meldėsi. Jis sakė, kad giliai tiki ir todėl Dievas jam padės. Pro šalį praplaukė plaustas, praskrido sraigtasparnis, visi jį kvietė gelbėtis, bet žmogus užsispyręs tvirtino, kad Dievas jį išgelbės. Vanduo nenumaldomai kilo ir nelaimėlis, deja, nuskendo. Po mirties atėjo pas Dievą ir su nuoskauda klausia: „Viešpatie, aš taip karštai meldžiausi – tai kodėl tu manęs negelbėjai?” Dievas atsidūsta ir sako: „Aš juk tris kartus siunčiau tau pagalbą – kodėl tu ja nepasinaudojai?”
Jei Dievas yra visur esantis, tai Jis yra visur. Manyje. Mano artimuosiuose. Oi, ir tame prieše, su kuriuo miegu Jis yra… Kaimynėje, su kuria šįryt apsibariau dėl nevalytos laiptinės. Kiemo vaikuose, kurie laidosi sniego gniūžtėmis. Bendradarbiuose, kurie nepakelia akių nuo kompiuterių. Močiutėje, kuri kažką burbteli į mano „labą rytą”. Tame neįgaliame vyruke, kuris įnirtingai iriasi snieguotu takeliu… Pagalba yra čia pat, ji visada šalia. Garsioji aktorė Audrey Hepburn sakė: „Atmink, kad jei tau reikia draugiškos pagalbos, ją rasi ten, kur baigiasi tavo ranka.“ Mums tereikia ją draugiškai ištiesti ir paprašyti pagalbos.
„…Bėgant metams atrasi, kad turi dvi rankas: vieną padėti sau, kitą – pagelbėti kitiems.” Audrey Hepburn
Parašykite komentarą