Vasara. Prasideda „arbūzų sezonas“ – laikas, kai už palyginti nedidelę kainą saldaus ir kvapaus skanėsto bus galima prisivalgyti tiek, kiek telpa. Ne be reikalo jį mėgsta tiek maži, tiek dideli – arbūzai ne tik skanūs, bet ir naudingi.
Ypatinga vitaminų gausa šie vaisiai (teisingiau pasakius, netikros uogos) nepasižymi, tačiau juose daug folio rūgšties, svarbios augimo, vystymosi procesams ir baltymų apykaitai, mangano, kuris padeda greičiau sudeginti riebalus, kalio, kalcio, magnio, geležies, taip pat ląstelienos, padedančios pašalinti iš organizmo nereikalingą cholesterolį. Kadangi beveik 90 proc. arbūzo sudaro lengvai pasisavinamas vanduo, geresnių natūralių diuretikų net ir nereikia.
Šis vaisius valo organizmą, padeda pašalinti šlakus, druskas, inkstų akmenis, stiprina imunitetą. Jame yra didelis kiekis vieno stipriausių natūralių antioksidantų – likopeno, kuris mažina tikimybę susirgti vėžiu, skatina ląstelių atsinaujinimą ir saugo nuo širdies ligų. Amerikiečių mokslininkai jam netgi priskiria „Viagros“ savybių (vis dėlto patikina, kad gydymo medikamentais jis nepakeis).
Liaudies medicinoje džiovintos arbūzų žievės nuoviras (santykiu 1:10) naudojamas skysčiams varyti net tuomet, kai sutrikusi kraujotaka. Gydomas ir kolitas – storosios žarnos uždegimas: tam imama 80-100 g. sausų arbūzo žievių, kurios užplikomos 500 ml verdančio vandens. Kai atvėsta, geriama po pusę stiklinės 4-5 kartus per dieną.
Specialistai pataria renkantis šį skanėstą atkreipti dėmesį į luobą – prinokusių ji blizga, o pabeldus girdėti švarus skambus garsas. Jeigu žievės dryžiai aiškiai kontrastingi, vaisius bus sultingas. Ryškios tamsios ir šviesios juostelės išduoda, kad arbūzas nuskintas jau prinokęs, o jei matyti geltona dėmė, vadinasi, jis noko lysvėje.
Iš Tailando kilęs daržovių ir vaisių pjaustymo menas (angl. vegetable and fruit carving) sunkiai įsivaizduojamas be šios nuostabios gamtos dovanos. Siūlau pasigrožėti keliais jo pavyzdžiais. Gal ir jūs savyje atrasite menininko gyslelę?
Parašykite komentarą