Gulėti. Galvoti. Gulėti. Žiūrėti. Ne galvoti, o mąstyti. Ne mąstyti, o svajoti. Su mėnuliu. Su naktimi. Kaip naktį viskas paprasta! Spalvų skaičius sumažėja iki minimumo. Ir atrodo viskas paprasčiau, be išskiriančio įmantrių spalvų spindėjimo. Spindi tik žvaigdžės. Na, kartais vėlyvas automobilis trumpam atkeri nuo nakties burtų.
Spindi tik žvaigždės. O šiąnakt dangus toks skaudžiai vasariškas, visai kaip rugpjūtį. Rugpjūčio dangus cukruočiausias iš visų. Cukruotas, nes svajonės saldžios. Žmonės visada svajoja, visada galvoja norus ir dangus visuomet turėtų turėti pakankamai žvaigdžių, jei staiga sugalvotum norą. Bet ne. Ne! Ir naktį šis tas sudėtinga. Turi laukti, stebėti, nenuleisti akių nuo dangaus. Bent taip užsitarnauti galimybę panorėti ir paprašyti krintančios žvaigždės pagalbos. Viena nukrito. Bet aš nieko nenoriu. O galbūt noriu per daug. Noriu nueit į jaukią kavinukę ir užsisakyt skaniausių ledų, noriu rast laiko pabūt miške, pasėdėt ant suoliuko, pasimatyt su senu pažįstamu, noriu spindėt, noriu grot mėgstamiausią dainą šiltą rudenio vakarą, pūst burbulus nuo aukščiausio stogo, noriu stovėt šiltame vasaros lietuje, apsiverkt išgirdus ypatingą dainą, noriu pasivažinėt motociklu, sėdėt visą naktį prie jūros… noriu, noriu…
Ak, žvaigždės. Gerai, kad jos krenta. Kartais krenta. Kartais tiek ir tereikia – norėt. O tai lengviausia naktį. Kai spindi tik žvaigždės, kai aš esu aš.
Parašykite komentarą