Vakar užėjau į gėlių krautuvę „Gėlių sala”, Kaune, Veiverių g. Pasigailėjau, būčiau geriau prisirovęs kokios nors pernykštės žolės iš po sniego. Ten pamatytas vaizdas privertė jaustis šiek tiek keistai. Tik žengus per slenkstį, pasitiko smuiko muzikos garsai. Bandau nedrąsiai dairytis ir suvokti, kas čia vyksta: pamatau gyvą muzikantą su tikru smuiku griežiantį už vieno stalo nukrauto įvairiais gėlių egzemplioriais. Vos matomas toks (nors parduotuvė nėra maža, tačiau dėl didelios asortimento net ir muzikantą sunkiai pavyksta įkomponuoti), per visokius gigantiškus kardelius ir kt. rūšis, bet savo darbą dirbą – smuiko garsai sklinda. Grok tu kad ir „We are the winners”, bet su smuiku visuomet atrodys liūdnai ir graudžiai. Nebent būtų didesnis ir įvairesnis kolektyvas. Taigi, nuotaika tokia puslinksmė. Iš kart supratau, kad to muzikanto paskirtis labiau paskatinti pirkimą, nors į gėlių prekyvietę ir taip eini jau su galutiniu tikslu ir nebesiblaškai. Nežinau, ar tai jam pavyko, bet, ką buvau sumanęs, tą ir nusipirkau. Jeigu man pasakytų, kad jis ten stovėjo su tikslu skleisti gerą ir šventinę nuotaiką, tai aš sakyčiau, kad groti jam reikėjo kasdien mėnesį prieš Valentino dieną. Kadangi vakar be manęs tuo pačiu metu parduotuvėje buvo dar 20 vyrų, 5 pardavėjos ir baisus šurmulys, kuriame visi rinkosi, mokėjo pinigus ir norėjo kuo greičiau ištrūkti iš tos floros laboratorijos. Todėl smuikininko veidas puikiai išdavė jo paties nėtikėjimą tikslingumu tuo, ką tuo momentu darė.
Žengus antrą žingsnį į parduotuvės gilumą mano vaizdinę percepciją užliejo skaistus raudonis. Kelios akimirkos ir aš vėl galiu aiškiau matyti kas įvyko. Pro mane praėjo žmogus – angelas. Vidutinio amžiaus moteris apsitaisiusi nėriniuotu gražiu šventiniu kostumiu, kurio esminis akcentas dideli (patikėkit, tikrai dideli) – du trečdaliai moters ūgio – angelo (amūro?) sparnai. Kostiumas iš ties gražus ir kokybiškas. Pats vieną akimirką pagalvojau, kad atsidūriau Eldorade ar Naujojoje Atlantidoje. Bet kerai tuoj pat išsisklaidė. Būtų geriau tas angelas skaitęs eiles arba dalinęs po saldainį pirkėjams. Tuo tarpu jis kaip asistentas lakstė padėdamas rinktis vyrams gėles, lydėjo prie kasos, pasitiko naujus pirkėjus. Matėsi, kad buvo nusivaręs nuo kojų ir nuvargęs (žinot juk, tie angelai – moterys nešioja tokius nepatogius batus?).
Kaip sakiau, dar zujo gal penketas pardavėjų asistentų stengdamosis kuo greičiau suktis, nes srautas buvo iš ties didelis. Ir, atrodo, jos sėkmingai tvarkėsi. Kiekvienas verslininkų bandymas priartėti prie pirkėjo yra reikalingas kaip oras, kad tas verslas suktųsi ir būtų matomas. Ypač užsiimant smulkia veikla. „Gėlių sala” elgėsi teisingai, tik gal vakar perlenkė lazdą. Būtų pakakę penketo paslaugių ir šventiškiau pasipuošusių pardavėjų, kurios tikrai puikiai atliko savo darbą. Nepaisant sausakimšos krautuvės, aš jau po kelių akimirkų stovėjau su gėlėmis lauke. Žmonės ar taip ar taip per šventes eina pirkti gėlių ir jų retai ieško kažkur kitur, jeigu jau atvyko į vieną iš prekybos vietų. Tad juos stengtis išlaikyti parduotuvėje nėra būtina. Nebent su angelu ir smuikininku parduotuvės išorėje atkreipti dėmesį tų klientų, kurie apie šią vietą anksčiau nežinojo, o jei norėjosi juos visgi palikti viduje, reikėjo sugalvoti kitus vaidmenis.
Bet kokiu atveju, nuotykis buvo netikėtas ir įdomus. Įdomu stebėti.
Parašykite komentarą