Išmintis sako, kad jei nori, kad nugyventas gyvenimas būtų vertingas reikia: pastatyti namą, užauginti medį, o taip pat ir sūnų. Mes turėjome nederlingos žemės, kurią sugalvojome užsodinti mišku. Tam reikėjo pereiti visokius, mano požiūriu, reikiamus ir nelabai rekšmingus formalumus. Kai darėme planą ir sąmatą, reikėjo eiti pas konsultantą, ir už tam tikrą mokestį jis viską atliko. Kas darė savarankiškai, prie tų ilgai kabinėjosi nacionalinė agentūra.
Mes sodinome mišrų mišką, tai eglės ir beržai, juodalksniai. Pušų ir ąžuolų sodinti negalima, kadangi dėl šaknis užpuolančių ligų dirbamoj žemėj pasodinti šie medžiai po 20 metų išvirsta. Lapuočius geriausia sodinti iš rudenio, t. y. spalio mėnesį, o spygliuočius balandį, nes jei šalta žiema, gali iššalti. Prieš sodinant, žemę išvagoji plūgu, maždaug kas 4 metrus.
Vyras padarė specialius kastuvus, beveik metro ilgio sulenktomis ašmenimis. Vaikai pasikvietė draugų, vyras patarė ir prižiūrėjo, ir miškas pasodintas. Pasodinome 4 ha. Šiek tiek turėjome miško, tai prie jo prišliejome ir šitą. Spalio mėnesį viršūnes, ypač eglaičių, ištepame repelentais – specialiais chemikalais – kad negraužtų viršūnių laukiniai gyvūnai. Lapuočius nelabai mėgsta nugraužti, tik ypač reikia saugoti ąžuolus, juos sodinant reikia įdėti į specialius apvalkalus.
Penkis metus mišką privalu prižiūrėti: purenti tarpueilius, išpjauti piktžoles, antraip miškas gali iššusti ir žūti. Tam mes nusipirkome mažytę savaeigę žoliapjovę, vyras prieš tai iškultivavo tarpus tarp eilių, sūnus prižiūri, tai mūs jaunas miškas lyg koks parkas. Nacionalinė agentūra dažnai stambesniems ūkininkams rekomenduoja konsultuotis dėl priežiūros su mumis. Tiesa, tokia savaeigė žoliapjovė, tiksliau mini švediškas traktoriukas, buvo parvežtas vienas eksperimentui mūs rajone, ir mes jį nupirkome. Miško sodinimo darbus nacionalinė agentūra kompensavo 80%. Atsiunčiu keletą nuotraukų su mūs mišku. Nufotografavau Nokia mobiliu telefonu ir dar įdedu šiaip vaizdą prie miško.
Patricija
Parašykite komentarą