Ėjau Laisvės alėja – pirmojo sniego nebeliko, grindinys šlapias. Nešalta, bet drėgmė smelkia kiaurai šiltus drabužius, priverčia susigūžti, mintys tik apie jaukius namus sukasi.
Blizgančio banko pašonėje, ant patiesto kartono lakšto klūpojo moteris. Jai ant kelių, įsuptas į šiltą šaliką, susirietęs į kamuoliuką, miegojo nedidelis rudaplaukis šunelis. Praeiviai, kad ir skubėdami pro šalį, vis pasilenkdavo ir įmesdavo monetų į šalia padėtą dėželę nuo margarino. Moteris persižegnodavo, nulenkdavo galvą dėkodama ir, paėmusi pinigus, vis apkamšydavo šunelį. Na, vaizdelis tikrai graudžiai pritrenkiantis… Žmogus, pats būdamas neapibrėžtoje būsenoje – ar pavyks šiandien pavalgyti – pirmiausiai dėmesį kreipia į gyvūną, kuris išties gyvenimo palepintų tėvynainių mintyse turėtų būti šuns vietoje tikrąja to žodžio prasme.
Puiki, nuostabi Maltos ordino idėja globoti ir maitinti labiausiai pažeidžiamą visuomenės sluoksnį – sergančius, alkanus ar kitaip gyvenimo nuskriaustus žmones.
Dvasinga, kilni savanorių misija. Gal artėjantis kalėdinis laikotarpis, o gal taip visus kraupinantis būsimosios krizės šešėlis sukelia gailestį širdyje ir norą dalintis.
Visuomet dalyvauju jau ne pirmi metai Kauno prekybos centruose vykdomoje akcijoje „Maisto bankas”. Ir šiemet, kiek žinau, ji turėtų būti dar šį mėnesį. Miestelėnai, atvykę apsiprekinti, gali nupirkti ir paaukoti produktų. Paaukotas maistas bus išdalijamas skurstančiųjų labdaros valgykloms, neįgaliesiems, daugiavaikėms šeimoms.
Tikrai labai dvasingos akcijos, iki graudulio pakutenančios širdį. Manyčiau, visiems reikėtų jas palaikyti, nes niekada negali žinoti, ar neteks ir pačiam kada nors tapti priklausomu nuo kažkieno malonės ir geros širdies. Visada maniau, kad padarius gerą darbą, gali tikėtis sulaukti atlygio tik geru…
Kai po poros valandų grįžau tuo pačiu keliu atgal, moteris tebeklūpojo, tik man pasirodė, kad dar labiau sulinkusi, tiesiog susirietusi ant savo kartono, alkūnėmis atsirėmusi į kelius, pirštuose narstė rožančiaus karoliukus. Šunelis, jau atsibudęs, sėdėjo šalia ir guviom akutėm dairėsi į praeivius, retkarčiais nusižiovaudamas. Ištiesiau pinigėlį, moteris padėkojo, linkėdama Dievo palaimos. Šunelis atsistojo ir, vizgindamas uodegą, žiūrėjo tiesiai į akis, tarsi ko prašydamas.
Skaudžiai žnybtelėjo širdį, ištraukiau iš krepšio dešrelių pakuotę, niekis, pasidalinsim…užteks visiems…
Nors tokiu savo poelgiu pažeidžiau gyvūnų laikymo taisykles, kurių draudimų sąrašas neseniai buvo papildytas punktu, draudžiančiu šerti gyvūnus daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose, gatvėse ir kitose viešose vietose. Bausmę, ko gero, bus galima užsitraukti ne tik pamaitinus kažkieno atstumtą šunį, kieman priklydusią katę, bet ir lesinant zyles, gulbes, balandžius…
O kodėl gi taisyklės nenumato punkto, pamokančio, kaipgi tada supažindinti vaikus su gyvūnų pasauliu, kaip mokyti mylėti juos ir neskriausti?
Mano daugiabučio kieme gyvena mama katė su trim katiniukais. Atšalus orams, jie sutupia ant kanalizacijos šulinio dangčio ir akių nenuleidžia nuo namo durų. Maitindami jas, mes skatiname laukinę populiaciją, betgi nemaitinti juk taip beširdiška…
Nebūkime abejingi visiems alkstantiems.
Tokia mano nuomonė.
Danutė
Parašykite komentarą