Tęsiu savo pažadą, paliktą komenatruose, pasidalinti per ilgus stebėjimus susikaupusioms mintims.
Tikriausiai galiu ir tiksliau pasakyti – mintis yra viena, bet nauja. Tokios dar neturėjau. Iš šio kampo iki tol nebuvo man pavykę pastebėti draugauki.me bendruomenės. Bet, kaip sakoma, ateina diena ir akys atsiveria.
Tačiau vėlgi: supraskite mane teisingai. Nei aš nei jūs, nei pagyvenę žmonės apskritai paėmus nėra kažkuo išskirtiniai. Tai bendri bruožai, kuriuos galima aptikti ir toli už draugauki.me ribų. Bruožai tautos ar tam tikrų geografinių ribų – šito nežinau.
Taigi, štai ta mintis arba atradimas: tai, ką sunkiai sukuriame, ilgai ir kantriai auginame bei paverčiame sau brangiu turtu, galime lygiai taip pat lengvai palikti, apleisti ir daugiau nebekovoti už tai. Nutraukti visas sąsajas, ignoruoti, menkinti kitų akivaizdoje. Galiu tik spėti tokio reiškinio pasekmes: liūdesys, nusivylimas, gailėjimąsis… O gal priešingai: savo ego įtvirtinimas, pasitikėjimas, žingsnis į priekį ir atsiribojimas nuo staiga bereikšmiais tapusių dalykų.
Visgi labiausiai atkreipiu dėmesį į tai, kad galime be kovos kažkam atiduoti savo darbo vaisius. Tiesiog galime ir tiek. Imkite. Kiti žmonės, kituose kraštuose, kitais laikais to niekad sau neleido ir neleis. Net prie to, prie ko prisilietė vos akimirką.
Draugauki.me man brangus, aš čia būsiu visada.
Parašykite komentarą