
Prieš keletą dienų „Šiaurės Atėnuose” pasirodė Mariaus Raubos rašinys „Senjorai”. Nežinau Mariaus amžiaus, bet įtariu, kad jis dar toli nuo senjoriško amžiaus, todėl kai kurios mintys vyresnių žmonių atžvilgiu atrodo kiek draugiškai naivokos, o kai kas visai artima ir labai gerai pažįstama. Abejais atvejais paskaityti verta. Juk apskritai nedaug kas šiais laikais skiria dėmesio kartai, atgyvenusiai didžiąją gyvenimo dalį.
„Kartais pasikalbu su kiemo senjorais. Jaunesni visada skuba, jie itin svarbūs patys sau, tikrų ir tariamų rūpesčių blaškomi, užtrenkia automobilio dureles ir išlekia velniai žino kur, nors, jei paklaustumėte, atsakytų, kad su reikalais. Pėsti jie beveik nevaikšto, jų bokserius, rotveilerius ir labradorus vedžioja vaikai. Arba – jų vaikus vedžioja retriveriai, terjerai, haskiai.
Senjorų šuniukai nekilmingi, be dokumentų, mažučiai, įsigyti ir kaip priežastis išeiti iš namų. Priežasčių nedaug likę: turgelis, parduotuvė, vaistinė; kartais – sodas (jei ten negyvena vaikai). Televizorius iš namų seniai nebeišveda.” Skaityti visą rašinį.
Parašykite komentarą