Primename, kad iki konkurso „Vasarą pasitinkant“ pabaigos liko tik viena savaitė. Na, o palydėdami paskutinę pavasario dieną pasidžiaukime Patricijos rašinėliu!
Visi tikisi kažko neįprasto būtent iš šios ateinančios vasaros, jos laukia. Ir kiekvienam ji vis kitokia.
Man vasara visų pirma yra šviesa. Paaiškinsiu, kodėl: kitu metų laiku atsikėlus 4-tą valandą ryto už lango boluoja tamsa – juoda ir bauginanti. Lenkiuosi šviesos valdovui.
Dar ji yra žalia spalva. Geri tą žalumą į save ir ištirpsti vasaros paslaptyje. Kiek žavesio telpa vasaros debesyse – kitu metų laiku jie nebūna tokie stebuklingi.
Už lango girdėti įvairiausi paukščių balsai. Kiekvieną rytą mane pasitinka neįmantri giesmė: išsiaiškinu, kad tai zylės balselis. Sako, lakštingala nurungia visus. Antra vieta atitenka volungei. Būtent apie ją ir noriu pakalbėti: ji peri mūsų sodybos jovare ir džiugina aukštų natų melodija – tikrai verta pasiklausyti. Na, o gegutė skaičiuoja mano metus, kukuoja, kiek dar gerų darbų turiu nuveikti, ar kiek vaikų svetimuose lizduose palikti. Kas ten žino, ką ji kalba: viskas užkoduota vasaros paslaptyje.
Pastebėjau, kad apie liepos vidurį paukščių balsai pradingsta, bet ima klegėti anūkai. Žodžiu, vasara tęsiasi. Štai neseniai dvejų metukų Elzė išsimušė priekinį dantuką (niekas nežino, kaip tai atsitiko), bet lūpa liko sveika – tai dabar be jo vasariškai šypsosi.
Dar papasakosiu nuotykį iš vaikystės vasaros. Maudėmės upėj: nuo kranto vis šokdavom į gylę prie kitoje upės pusėje augančio krūmo. Staiga iššoka viena perbalusi draugė ir kažką vapa. Mes žiūrim į ją ir nieko nesuprantam. Tik tekšt žemėn iš jos triusikėlių lydeka… Visoms buvo juoko.
Vis galvoju, kodėl ta vasara taip greit pralekia, kaip sapnas. Tikriausia ir šiemet taip bus: niekuo neišsiskirs, nebent anūkai ūgtels, nes vasarom, sakoma, žmogus daugiausia paauga. Turiu aš pirmos grupės negalią, bet nėra kada „bėdavoti“ – tiek užmojų galvoje, reikia suspėti juos įgyvendinti.
Patricija
Parašykite komentarą