Lyja lietus…
Lietus valo orą. Lietaus lašai sutraukia ir sugeria dulkes bei įvairiausius nešvarumus, taip apsaugodami žemę, augalus ir žmones.
Mylėkime lietų! Jo mums labai trūksta. Turėtume labai apsidžiaugti, kad lietus mus aplanko.
Šį rytą mane pažadino lietus, barbendamas į stiklą mažulyčiais pirštukais, šokyje su vėju – tai tyliau, tai garsiau… Lietaus lašai krito tiesiai į langą, riedėjo stiklu miniatiūriniais upeliukais tarsi ašaros… Liūdesio? Skausmo? O gal džiaugsmo?
Įsižiūrėjau: lietus rašė neįmantrų savo kūrinį, gražiai liejo žodžius, dėliodamas raides iš mažyčių lašeliukų. Nevaržomai piešė, lyg norėdamas išlieti savyje sukauptas emocijas raidėmis ir ženklais, garsais, vaizdais ir spalvomis…
Atviras lietaus gyvenimas ant stiklo.
Kai pasibels lietus į gatvės grindinį, kai pasibels lietus į tavo širdį, tu nesislėpk…
Danutė
httpv://www.youtube.com/watch?v=54-r2ziTk-A
Parašykite komentarą