DRAUGAUKI.ME

LESTO savaitės klausimas Nr. 3

AB LESTO tęsia savo konkursą “Draugauki.me” skaitytojams. Kiekvieną savaitę uoliausi lankytojai turi galimybę pasukti galvas įvairiais energijos taupymo klausimais. Šios savaitės tema:

Mano pirmoji patirtis su elektra: kada ir kaip tai įvyko.

Rinskime įdomiausią, labiausiai pamokančią savaitės istoriją. Savo pasakojimą reikėtų pateikti šio straipsnio komentaruose iki ateinančio pirmadienio (2012 10 29) 10.00 val.

Laimėtojui atitenka keturių taupiųjų lepučių komplektas ir saugaus ir atsakingo elektros vartotojo „Žinynas“.

Lemputės – A klasės, 5 kartus taupesnės už kaitrines: jos yra 15W, o šviečia kaip 75W. Gamintojo nurodomas galiojimo laikas – 6 metai (arba 6000 valandų). Lemputės šviesos spalvinė temperatūra – 2700 kelvinų, t. y. šilta šviesa, geriausiai tinkama namams.

Paskelbta

–

sukūrė

AB "LESTO" rubrika

Žymos:

, ,

Komentarai

Atsakymai į “LESTO savaitės klausimas Nr. 3”: 6

  1. Regina avataras
    Regina

    čia Regina.Labai apsidžiaugiau,tik nežinau,ką man daryti,kas tie kontaktiniai duomenys.

    Atsakyti
  2. Jurgita avataras
    Jurgita

    Labai patiko Manynios pasakojimas :)) „Petras prie mikrofono” – prisijuokiau :)))

    Atsakyti
  3. Gintautas avataras
    Gintautas

    Anot LESTO atstovų, tiksliausiai temą suprato ir į ją atsakė komentatorė Regina.

    Ji ir skelbiama šios savaitės laimėtoja.

    Sveikiname! Ir laukiame Reginos kontaktinių duomenų kuriais siųsti prizus: rasyk@draugauki.me

    Atsakyti
  4. Regina avataras
    Regina

    Pirmoji patirtis- tai supratimas ,kas ta elektra,kad ji gali būti pavojinga.Vaikystėje ,mano kambary ,turėjom radijo aparatą [ TELEFUNKEN],su grotovu.Uždedi plokšteklę,ir pasigirsta melodija..Atsitiko tai,ko visai nesitikėjau;kažkodel negroja ,neveikia.Pradejau ieškot,[man buvo šešeri metai];čia rozetė,čia laidas,o į kurią skylutę aparate kišti-nežinau.Tai įkišau pirštą,į viena- nieko,į antrą-nieko,o trečias-pradėjo purtyt ,negaliu ištraukt…Kol nukritau,įsižeminau,taip sakant.Štai kas ta elektra ,ji gali ir nubausti.Tokia MANO pirmoji patirtis.R

    Atsakyti
  5. leontina avataras
    leontina

    1959m. persikėlėme gyventi į miestą. Svarbiausias patogumas buvo kabanti palubėje lemputė. Nei tau žibalo pilti į lempą, nei stiklo valyti, ir degtukų nereikia, jungiklį paspaudi ir dega. Nemažiau svarbi detalė, sienoje Įmontuota, vadinama „rozetė” Tai didžiausia pagalbininkė. Nusipirkome elektrinių prietaisų, lygintuvą, radiją, televizorių. Nors ne viskas buvo taip kaip tikėjomės. Vakarais, kaip būdavo didesne elektros apkrova, lemputėje matydavosi tiktai šviesos „siūlas”. Nutildavo radijas, nerodydavo ir televizorius. Televizoriui teko pirkti pristatomą transformatorių. Reguliuodavome įtampą, pasukę rankenėlę, iki tam tikros padalos. Padėdavo. Vieną kartą buvo toks nutikimas. Iš mažens buvau labai smalsi, domėjausi viskuo, kas nauja. Išnagrinėdavau nupirkto prietaiso, instrukciją, taip padariau ir su radijo. Pastebėjau, kad yra pažymėta Du skaičiai elektros įtampos, 220 ir 127. Vakare kada radijas nutilo, perjungiau ant skaičiaus 127. Suveikė, ir vėl girdim naujienas. Patenkinta išėjau pas kaimynus, ten užsisedėjau. Grižus radau piktą vyrą, nesupratau kas nutiko. Sako: na „meistre” radijas tai tyli. Perjungiau atgal ant 220, vistiek tyli. Gaila radijos ir gėda, kad nusimeistravau. Vėl už instrukcijos. Radau… Pasirodo yra saugiklis, elektros įtampai pakilus jis perdegė. Pakeičiau kitu – veikia. Kada pastatė Kauno Hidroelektrine su įtampa problemų nebuvo. Nors ir šiuo metu,būna dažnai degančių lempučių mirgėjimas. Nežinau kodėl, instrukcijos nėra. Gal Lesto paaiškintu. Linkių Jums gerų darbų, Mums pigesnių tarifų.

    Atsakyti
  6. manynia avataras
    manynia

    Na,žinote ir suformulavote klausimą-tik pats Saliamonas galėtų atsakyti.Arba išlįstų koks nors aborigenas iš Amazonės džiunglių ir staiga atsidurtų civilizuotame pasaulyje,tai galėtų pajusti pirmą pažintį su elektra.
    Pabandysiu prisitaikyti prie jūsų klausimo.Manyčiau ,kad pirmą kartą susidūriau su elektra 1941 metais mažame Lenkijos miestelyje Grotniki, esančiame netoli nuo Lodzės.Likimas taip lėmė,kad aš ten atsiradau šiame pasaulyje.Bet gi nieko neatsimenu.Vėliau kelis metus gyvenome nedideliame miestelyje Vokietijoje,tikrai naudojomės elektra.Daug ką prisimenu iš to gyvenimo,tik ta elektros šviesa man jokio įspūdžio nepadarė.Matyt buvo neįdomu.O kai 1945 mūsų miestelį užėmė amerikiečių kariuomenė, kurioje buvo nemažai negrų-va ten tai buvo įdomu.Vadindavau juos juodais velniais(schwarze Teufel) ir prašinėdavau šokolado.Parvažiavę į Lietuvą gyvenome kaime be elektros ir aš jokio streso nejaučiau.Gal nuo kokių 1948 pradėjo į kaimus važinėti kino mechanikas,paleisdavo variklį elektrai gaminti ir rodydavo filmus.Ir tada mums rūpėdavo kas ekrane dedasi,o ne ta elektros šviesa,kai apšviesdavo kambarį šokiams po filmo.
    Kai mane nusiveždavo į Marijampolę,tai liko nepamirštami įspūdžiai apie geležinkelio stoties apšvietimą.Salės aukštos,palubėje lyg žarija žėruoja. Vaikščiojam visi beveik kaip vaiduokliai patamsiais,bet vis tiek geriau negu nieko.Nors matyti kur žmogus eina,kad vienas į kitą neatsitrenktume.Kasininkė sėdi su žibaline lempa.
    Nuo 1955 pradėjau mokytis toj pačioj Marijampolėj. Jei bent du ar tris vakarus paeiliui būdavo šviesa,tai jausdavomės labai laimingi.Šeimininkė nenorėjo,kad mes žibalinėm lempom naudotumės,tai gyvenom ir mokėmės prie parafininių žvakių.Paskui po truputį elektros tiekimas pagerėjo,bet niekam daugiau jos nenaudojom tik apšvietimui.
    Ir va tada prasidėjo mano didžioji draugystė su elektra.Vienuolika kolūkių mūsų kaime susitarę pradėjo statyti elektrinę ant Šešupės.Visi laukėm kaip šventės.Užtvanką ir elektrinę padėjo statyti studentai,tai mums,paaugliams, jie atrodė kaip koki dievukai.Mes ,mergiūkštės, iš salės kampų spoksom kaip tos studentės apsirengę,susišukavę,kaip šoka.Jau pati elektrinės statyba smarkiai pagyvino mūsų gyvenimą.Kartu su elektrinės statyba vyko ir elektros perdavimo linijų montavimas.Mano tėvai dirbo fermose,tai ir į mūsų namus atvedė elektrą vieniems iš pirmųjų.Išvedžiojo laidus,pakabino patronus lemputėms,dar po vieną rozetę kiekvienam bute įtaisė.Nors žinojom ,kad nė vandens dar užtvankoje nėra,bet vistiek pribėgę tą jungtuką pasukam.O gal…
    Kai galų gale ta elektrinė pradėjo veikti,net akys nušvito. Tas pats vargas ,skurdas ,nepritekliai,o vistiek atrodo lengviau.Susitikę vieni kitus ne apie sveikatą ar gyvenimą klausia ,o pirmiausia teiraujasi ,ar elektrą jau atvedė.Mano mama įsigijo elektrinį lygintuvą,kaimynai radiją.Visi susirinkę klauso.Man šeštadienį grįžusiai iš mokyklos pasakoja,kad pati įdomiausia radijo laida kuri vadinasi PETRAS PRIE MIKROFONO.Galvoju kodėl mieste tokios laidos nėra.Paskui paaiškėjo,kad gerai neišgirdo laidos pavadinimo-tai buvo TEATRAS PRIE MIKROFONO.Kai tą, anot jų,Petrą transliuodavo,visi namo gyventojai susirinkę klausydavo liežuvius ant lūpų pasidėję.
    Ta mūsų gyvenimą praskaidrinusi hidroelektrinė ir dabar tebestovi ant Šešupės ir gamina elektros energiją.Kai aš nutariau gyvenimo pabaigą praleisti kaime ,tai gyvenu už kokių 800 metrų nuo jos.Ten puiki vieta pasivaikščiojimams ir maudynėms.
    Na o mano didžioji draugystė su elektra tęsiasi iki šiol.Kompiuteris,tiksliau du,trys televizoriai,skalbyklė,šaldytuvas,žoliapjovė ,vandens,nuotekų siurbliai,cirkuliacinis siurbliukas šilumai po visus penkis kambarius varineti.O elektrinė orkaitė pyragams ir vėdarams kepti,arbatinukas vandeniui užvirinti ir dar tas tinginių įtaisas -mikrobangė.Man labiausiai patinka eletrinė vaflinė.Sėdi sau ramiai ,švariai prie stalo ir vaflius bekepi.Tik labai senos moterys žino kaip atrodė ant malkoms kuriamos viryklės naudojama vaflinė.Ja naudotis reikėjo gerų įgūdžių,jei nepasisekdavo, tai kartais vafliai ir ugnyje atsidurdavo.
    Aš jau nekalbu apie tuos prietaisus,kuriuos vyras garaže cypina ir zirzina.Kur nenusimanau,ten nė nosies nekišu.
    Nelengva būtų visko šito atsisakyti.Bet man kelia nerimą viena mintis.Jeigu per kelis metus iš Rusijos perkami naftos produktai,dujos, baltarusiški durpių briketai pabrango nuo kelių iki keliolikos kartų ,tai kiek mums reikės mokėti už elektros energiją ,kai kaimynai pajus,kad mes nuo jų visiškai priklausomi.Dar mano beraštė močiutė sakydavo,kad ne ant savo jojęs gali ir vidury balos būti priverstas nulipti.
    Manau ,kad didelę klaidą padarė tie kurie atsisakė pasistatyti savo atominę elektrinę.Kai reikės brangiai už elektrą mokėti,viskas labai pabrangs .Bijau,kad mano pensijos gali ir nepakakti.Nejaučiu rusams nė ypatingos meilės,nė priešiškumo.Jie mūsų kaimynai ir bus kaimynais visada. Vyrą ar žmoną gali pasirinkti,jei netinka net ir pakeisti Kaimynų nepakeisi. Nenorėčiau rusams mokėti dar ir už elektrą.Nesu naivi,suprantu,kad ir savos elektros ne gausime už savikainą ar pusvelčiui.Bet patys gamindami turėtume naujų darbo vietų,pajamų mokesčių,akcizų.Tai papildytų Lietuvos biudžetą.
    Bet sakoma,kad šuns balsas į dangų neina,tai ir senos bobos nuomonė mūsų gudruoliams nesvarbi.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.