Liaudies išmintis byloja: „savam krašte ir saulė skaisčiau šviečia“. Vis dėlto net nemaža dalis patriotų slapčia dirsčioja svetur – kas į Vakarus, o kas ir į Tolimuosius Rytus. Bet visai ne dėl to, kad norėtų pakelti sparnus. Tiesiog iš smalsumo.
Vienų keikiama, kitų mylima Kinija ne tik pro visus plyšelius smelkiasi į mūsų namus, bet ir kai ką saugo po devyniais užraktais. Jei nespėjai to pamatyti, iškapstyti būna sunkiau nei rasti adatą šieno kupetoje. Susipažinkite – cenzūros Kinijoje ypatumai.
Šis reiškinys smarkiai skiriasi nuo „vakarietiškojo“: pirmiausiai dėl to, kad Kinijoje nebuvo sukurta jokių cenzorių institucijų. Tuo kaip papildoma veikla užsiima leidinių leidėjai ir įvairių organizacijų vadovai.
Antra – cenzūros normos yra situatyvios, padrikos, todėl dažnai nesutariama, ką drausti, o ko ne. Įdomu tai, kad ji krypsta ne į turinį, o į formą: itin draudžiami filmai, kadangi jie pasiekia labai plačią auditoriją, mažiausiai – muzika. Grožinė literatūra užima tarpinę padėtį. Kadangi aiškių taisyklių nėra, patys autoriai labai stengiasi neįkliūti.
Trečia – cenzūruojama jau po kūrinio pasirodymo, o ne prieš jį, pavyzdžiui: nutinka taip, kad kurią dieną iš visų parduotuvių, knygynų ir bibliotekų lentynų dingsta viena ar kita knyga, ir niekur apie ją nelieka net menkiausio įrašo (cenzūra panaikinama tik itin retais atvejais). Apmaudu? Be abejo. Paklausite, kodėl su tuo taikstomasi?
Reikalas tas, kad negalime vertinti šios šalies taisyklių pagal savo kriterijus. Taip jau yra, kad dažnai pažinti kitokį kraštą ar žmogų mums trukdo susiformavę stereotipai, o juk tai, kas atrodo keista ir nesuprantama, turi istoriškai susiklosčiusį kultūrinį pamatą. Net ir skaitydami „Nibelungų giesmę“ (Europos Viduramžių literatūros palikimą) nejučia sukeičiame teigiamą ir neigiamą veikėjus vietomis…
Kaip jums žinoma, žymusis graikų filosofas Diogenas gyveno statinėje. Leiskite paklausti: kaip ją įsivaizduojate? Tai tikrai nebuvo medinis ritinio pavidalo indas, į kurį raugiame kopūstus ar agurkus… Istorikų teigimu, tai turėjo būti amfora. Turint omenyje tai, kad šios galėjo būti ir labai didelės, gerbiamasis Diogenas greičiausiai turėjo visai neblogą molinį vieno kambario butuką.
Nors ir kaip šiaušdavausi prieš Kiniją ir jos vykdomą politiką (pavyzdžiui, niekaip negalėjau suprasti, kodėl ten uždrausta skype, google ir pan.), po artimesnės pažinties su ja imu manyti, kad smarkiai klydau. Na, bent jau truputį tai tikrai. Ši šalis savaip žavi. Keista, bet ypatinga, tolima, bet jau ne tokia, kokia buvo prieš tai. Po truputį ragaudama Azijos, Europos ir Amerikos kiną su atlaidžia šypsena vis dažniau paspėlioju, kurie iš tų filmų šiandien Kinijoje jau yra draudžiami, ir nuoširdžiai pasijuokiu, jei pati youtubėj negaliu pažiūrėt vieno kito filmuko.
Parašykite komentarą