Ilgai galvojau, kaip pavadinti šį rašinį. Noriu pasidžiaugti pagerėjusia sveikata, bet bijau nuliūdinti draugus, kurie šiais metais negalės pasinaudoti reabilitaciniu gydymu. Tuo labiau tuos, kurie nežino ir vargu ar sužinos, kad yra toks gydymas ir galimybė tegul ir per žingsnelį pagerinti sveikatą. Yra nuomonė, kad sergantiems lėtinėmis, nuolat progresuojančiomis ligomis palaikomoji reabilitacija nereikalinga, nes ligoniai nepagydomi ir beviltiški… Baisu… Baisu, bet silpni, greit pažeidžiami, nesugebantys priešintis žmonės tyli.
Gali būti drąsus ir garsiai šūkauti, bet kai supranti, kad tas šauksmas nieko nereiškia, dažniausiai nuryji įstrigusį gerklėje gumulą ir tiek. Tai čia apie tuos, kurie beviltiški, kurie šiandien su baime laukia rytojaus ir žinios koks bus likimas, kai dar pasunkės gyvenimas. Darbštus lietuvis ir ant akmens nepražus… bet kai savo akimis matai tokią neteisybę… nežinau, nežinau kaip galima patikėti prieš rinkimus į pašto dėžutę netelpančia reklama apie kandidatą, kad jis kovos už paprastą žmogų ir jo gerovę.
Baigiasi gydimosi laikas Palangos „Lino” reabilitacinėje ligoninėje. Vaikščiodama po teritoriją apsukau daug ratų. Nepažįstama ir šalta, nejauku. Žinau, kad ne visi sutiks su mano nuomone, bet negaliu tylėti. Su nostalgija prisiminiau anuos laikus, kai paprastas kaimietis, kada panorėjęs, galėjo čia atvažiuoti. Pasirodė lyg į balą sumestos mano buvusio darbo kolektyvo į „Lino” ir „Rugelio” statybą įdėtos lėšos. Neliko to grožio, jaukumo. Koks bebūtų oras, galėjai vaikščioti ir gėrėtis aplinka, iš tolo stebėti nuolat skubančius, bet besišypsančius žmones.
Didelis laiko tarpas skiria nuo anų laikų, nežinau kada viskas pasikeitė, bet, mano akimis žiūrint, nesiderina apžėlę privatizuoti tušti žemės sklypai šalia išpuoselėtų, tvoromis įslaptintų vilų. Apšepęs baseinas… o tai juk buvo didžiulė trauka vien dėl jo čia atvažiuoti. Ir didžiuliai pastatai – liūdni, nes tikriausiai tušti.
Kai mažas esi ir pakeisti nieko negali, atrodo ir aušinti burnos neverta. Bet tylėti negaliu. Negaliu, nes nežinau ar dar kada pasitaikys reabilitacinio gydymo laimingas loterijos bilietas. Būtų juokinga, jei nebūtu graudu. Tai kaip kitaip pavadinti nemokamą gydymą, kurio negali gauti visas jėgas Lietuvai atidavęs žmogus. Lietuvos Parkinsono draugija siekia, kad kiekvienas sergantis Parkinsono liga vieną kartą metuose galėtų pagerinti sveikatą. Kol kas tai vizija.
„Liną” puošia ir garsina čia dirbantys žmonės. Esu dėkinga už dėmesį, didelį norą padėti, supratimą. Koks džiaugsmas savo kojomis nueiti iki jūros. Vėl be kitų pagalbos vaikščioti pakrante…
httpv://www.youtube.com/watch?v=jIPWAHFGwqQ
Parašykite komentarą