Vienas gražiausių Aukštaitijos ežerų – Aisetas. Jo kilmė ledyninė, plotas 500 ha, giliausia vieta 40 metrų, plačiausioje vietoje apie 600 m. Šis 16 kilometrų ilgio (vienas ilgiausių Lietuvoje), siauras ir vingiuotas ežeras rytinėje Lietuvos dalyje išsidriekęs per Molėtų ir Utenos rajonus, pačioje Labanoro girios tankmėje. Prasideda jis 5 km iki Labanoro ir tęsiasi beveik iki pat Saldutiškio. Ežere yra penkios miškingos salos, atsišakoja keletas mažų įlankėlių. Aisetas sąsiauriu jungiasi su mažu, šiltu ir žuvingu Galuono ežeru. Sąsiauris, kažkada buvęs platus ir vandeningas, dabar virtęs pėsčiųjų perėja. Vanduo Aisete ežere švarus, veisiasi ešeriai, lydekos, karšiai, kuojos, kažkada teko pamatyti ir ungurį. Abipus meldais apaugusių krantų – statūs, miškingi skardžiai, saulės atokaitoje snaudžia žemuogės, mėlynės, bruknės, avietės, samanose slepiasi įvairių rūšių grybai.
Jau ne pirmus metus vasarojant prie Aiseto, su nuoskauda tenka pastebėti, kad kai kurie naujieji garsiosios Labanoro girios savininkai, atsiėmę savo miško lopinėlius, ne itin jais rūpinasi. Dažniausiai apsiribojama riboženklių su užrašu „Privati valda” pastatymu. Suprask – ne tavo ir nekišk nosies.
Todėl labai smagu, kad yra rūpestingų rankų, kurios sutvarko senuosius takus, priėjimus prie ežero, nupjauna žolę, suremontuoja suolus poilsiautojams ar tiltelius žvejams. Radus tokią sutvarkytą poilsio aikštelę tiesiog nepadoru būtų palikti ją suniokotą.
Juk gyvename tokiame nuostabiai žaliame kampelyje, tai turėtų tapti visų mūsų bendru rūpesčiu.
Parašykite komentarą