Ką gi, tinklapį draugauki.me jau pristatėme. Sulaukėme daug nuoširdžių atsiliepimų mūsų elektroninio pašto adresu rasyk@draugauki.me . Pasirodo, dauguma mus palaiko ir linki sėkmės, kuriant lietuviškai kalbančių vyresnių žmonių bendruomenę. Savo pamąstymus siųskite ne tik tiesiogiai mums, bet pasidalinkite kartu su visais rašydami komentarus pasirinktam dienoraščiui. Būkite drąsūs!
Bendraudamas su mane supančiais pažįstamais senjorais, pastebėjau reiškinį, kuris mane patį lydi visą gyvenimą. Jį patyriau savo kailiu ir vis dar kasdien tebepatiriu. Tačiau, rodos, kitus jis veikia žymiai labiau nei mane. Kas tai? Tai baimė bet kokiai technologinei naujovei, baimė prieiti prie kompiuterio ir išmokti juo naudotis, interneto baimė. Šis žmogaus psichologinis fenomenas žinomas labai seniai: pamenate, kur atsidurdavo viduramžių mokslininkai, kai jie pasiūlydavo naują teoriją? Džordanas Bruno, Mikalojus Kopernikas ir kiti tragiškai baigė gyvenimus, tačiau jų minčių teisingumas nei vienam šiuolaikiniam mokslininkui nekelia abejonių. Taigi, baimę naujovėms tyrinėja įvairių mokslo sričių specialistai. Bet mūsų dienoraščio užduotis, kaip žinote, nėra pateikti tikslias mokslines išvadas. Mums svarbu paprasta kasdiene kalba panagrinėti, kodėl taip nesinori priimti į gyvenimą tų visai nepiktybiškų šiuolaikinių elektroninių prietaisų.
Apie tai šnekėjau su savo kaimyne Genovaite, kurios klausinėjau, kas gi jai trukdo išmokti naudotis ir pritaikyti įvairiose srityse kompiuterį ir internetą. Ši tema labai plati ir įdomi, todėl ją pratesime sekančiame dienoraščio įraše.
Genovaite, ne kartą džiaugeisi savo anūkais, kaip greitai jie įsisavina naujus prietaisus, kaip gerai valdo kompiuterį. Tačiau tuo pačiu ne kartą sakei, kad pati tai jau niekad neprisėsi prie kompiuterio. Kodėl?
Atrodo, kad žmonės daro neįmanomus dalykus su tais kompiuteriais. Protas nesuvokia, kad tai yra realybė. Tai tarsi darbas, kalbėjimas, bendravimas su angelais…
Bet juk Tu žinai, kad daugelis pasaulio procesų, fabrikų valdomi kompiuteriais, žmonės jau porą dešimtmečių bendrauja internetu?
Taip, tai realybė, bet mes nespėjam taip greitai jos įsisavinti, prisitaikyti prie šių modernių dalykų. Galbūt vyresni žmonės ne tokie greiti naujovėms.
O, kaip manote, ar visgi reikėtų ateityje išmokti naudotis ir gebėti valdyti paprasčiausius dalykus kompiuteriu?
Jei nori susikalbėti su anūkais, nors kiek neatsilikti nuo gyvenimo… Taip, juk viskas šiuo metu vykdoma kompiuteriu: pirkti taip pat galima kompiuteriu, bendrauti, naudotis banko paslaugomis (kolkas sūnus už mane tai padaro).
Kada pradėsi mokytis: rytoj ar atidėsi neribotam laikui?
Kai bus truputį vėsiau (juokiasi*). O rimtai tai neturiu laiko, buvau numačiusi tiek darbų kieme per vasarą padaryti, tiek perskaityti… Vasara baigiasi, o dar daugelio darbų ir tai, ko planavau net nepriėjau.
Tai gal pagrindinė priežąstis laiko trūkumas? Bet juk visi tuo skundžiasi?
Taip, žmonės romanus rašo, dirba seime, turi verslus. Bet gal jau apsisukimai mažesni. Anksčiau tiek daug nuveikdavom: dirbom darbus, tėvus lankydavom, sodus prižiūrėdavom, į kitas respublikas išsiruošdavom įvairesnių prekių ieškot… Buvom greiti, jauni.
Bet juk laiko trūksta ir jauniems?…
Galbūt tuomet reikia stabtelt. Daugiau domėtis, pasinaudoti tomis galimybėmis.
Pamąstykime truputį: juk seniai pamiršome skalbimą rankomis, sodybose žolę laisto automatiniai laistytuvai, indų mašinos plauna indus. Ir tai nėra itin brangi technika. Ji prieinama kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo amžiaus. Tai kodėl visgi nėra laiko?
Geras klausimas! O tai ką mes veikiame, kad neturime laiko retkarčiais prisėsti prie kompiuterio? Vėjais leidžiam laiką? Gal per daugiau laiko praleidžiame ieškodami akcijų ir nuolaidų? Gal per daug bendraujame užsidarę su keliais žmonėmis, kai tuo tarpu internete galima rasti artimesnių ir įdomesnių pašnekovų. Ir juo labiau ne taip esi suvaržytas reikšti savo nuomonę. Juk savo kaimyną gali greitai įžeisti ką nors pasakęs akis į akį.
Šie paskutiniai žodžiai rodo, Genute, kad puikiai suvoki kompiuterio ir interneto teigiamas puses. Tad pabaigai noriu išgirsti pažadą. Turbūt žinai kokį?
Na, taip… Žinai, stengsiuos pradėt vaikščiot apie kompiuterį taip, kaip gyvūnai apie lėkštę, kai nenori ėsti, tokiais dideliais ratais aplinkui, vėliau tikiuos mažesniais ratais ir pažadu, kad vieną dieną išvysite mano komentarus Jūsų vadinamam dienoraštyje.
Labai lauksime! Ačiū už pokalbį.
* autoriaus pastaba
Parašykite komentarą