Didžiausias ir unikaliausias tvenkinys Lietuvoje – Kauno marios. Marių ilgis 80 km, bendras pakrančių ilgis 200 km, didžiausias plotis 3,3 km, didžiausias gylis 24,6 m. Marių rezervuare – apie 460 mln. m³ vandens. 1959 metais užtvenkus Nemuną, vanduo užliejo 63,5 km², čia savo vandenis suneša daugybė upių ir upelių – Verknė, Sobuva, Lapainia, Karčiulis… Kauno marios sulaiko pavasarinį ledonešį, apsaugo Kauną nuo potvynių, per užtvanką nutiestas kelias į Marijampolę. Marių apylinkės – mėgstama kauniečių poilsio vieta. Įvairiais metų laikais miestelėnai noriai lankosi marių pakrantėse, jachtklube, Pažaislio vienuolyne, kuris nuo 2000-ųjų paskelbtas kultūros paminklu.
Pastarajame nuo 1996-ųjų kasmet rengiami Pažaislio muzikos festivaliai. Pažaislio vienuolynas laikomas vienu geriausių baroko pavyzdžių šiaurės ir rytų Europoje, pastatytas XVII-XVIII a. Šį miško plotą prie Kauno surado ir nupirko LDK kancleris Pacas kartu su Krokuvos kamaldulių vienuoliais, pavadinęs jį Ramybės kalnu. Marmuro gaminiai statyboms sausumos bei vandens keliais buvo gabenami iš Krokuvos marmuro laužyklų. Interjerą kūrė ir dekoravo architektai, skulptoriai, dailininkai iš Italijos ir Vokietijos. 1667 m. buvo pašventintas bažnyčios kertinis akmuo, statyba baigta apie 1696 m., o apdaila tęsėsi dar apie dešimtmetį. Daugybę kartų po to buvo perplanuoti vienuolyno kiemai, pastatyti nauji pagalbiniai pastatai, kompleksas nukentėjo ir nuo gaisro, ir nuo apiplėšimų. Kamaldulių vienuoliai buvo ištremti, vienuolynas atiduotas stačiatikiams, vėliau čia veikė kaizerinės vokiečių kariuomenės ligoninė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1920 m. čia įsikūrė seserys kazimierietės, prasidėjo vienuolyno remontų ir restauracijų era. Po karo vienuolyne veikė Lietuvos centrinis archyvas, senelių namai, psichiatrinė ligoninė, muziejus… Tik 1992 m. pastatai buvo grąžinti Šv. Kazimiero kongregacijos seserims.
Šiais metais Kauno marioms sukako 50 metų. Pusė amžiaus praėjo nuo to laiko, kai buvo pastatyta nauja užtvanka ir išsilieję marios, paskandinusios senąjį Nemuno slėnį, pakeitė ne tik per amžius nusistovėjusią upės vagą, bet ir čionykščių žmonių gyvenimus bei likimus. Išties, į naujas vietas senieji slėnio gyventojai kėlėsi nenoriai. Išeidami iš slėnio, jie privalėjo nugriauti savo sodybas, išardyti amžino poilsio vietas, panaikinti šulinius. Žmonės iš tų vietų buvo išrauti su šaknimis kaip ir jų žydintys sodai. Skausminga buvo išsiskirti su prosenelių žemėmis – senoliai stovėjo iki paskutinės minutės, kol jų sodybas užliejo vanduo.
Šiandieniniame žemėlapyje neberasime Jono Aisčio gimtojo Kampiškių kaimo, kaip ir kitų 18 kaimų, palaidotų marių dugne. Dar daugybė kaimų neteko savo žemių ir buvo iškelti arba priskirti kitoms gyvenvietėms. Stanislovas Abromavičius savo knygoje „Nuskendusio slėnio istorija“ rašė, kad daugeliui senosios kartos atstovų priverstinis iškėlimas iš gimtų namų buvo tolygus tremčiai į Sibirą, o kai kurių žodžiais tariant, net baisesnis.
Kauno marių regioninio parko direkcija nuoširdžiai rūpinasi, kad marių legenda neužsimirštų, kad būtų perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Prisidėkime visi prie šios paskendusios istorijos sklaidos, nes tai – mūsų visų istorija!
Istorinių faktų šaltinis – internetas
Danutė
httpv://www.youtube.com/watch?v=vcy7BgnT7Og
Parašykite komentarą